Tai turėjo būti karas, kuris užbaigs visus karus. Kai prieš šimtą ketverius metus, 1918 m. lapkričio 11 d., Kompjeno paliaubomis Vakarų fronte baigėsi Pirmasis pasaulinis karas, amžininkų vadinamas Didžiuoju karu, atrodė, kad prasidėjo nauja era, grindžiama taikos, demokratijos, žmogaus teisių, tautų apsisprendimo teisės ir tarptautinio susitarimo principais.
Iš karto po šio karo praėjus dviem dešimtmečiams, ši nauja era visiškai nesivadovavo minėtais principais. Taip prasidėjo kitas, dar baisesnis karas.
Ar galima sutrumpinti karo laiką žmogaus pastangomis? Žinoma, šalys gali susėsti prie derybų stalo ir pasiekti taiką. Bet ar jie tikrai taip elgiasi savo noru? Labiau tikėtina, kad dėl išorinių aplinkybių, išsekimo, ir jie nenori derėtis, kol tiki ginklo galia.
Krikščionys karą paprastai suvokia remdamiesi prielaida, kad viskas, kas vyksta, priklauso nuo Dievo apvaizdos. Šiandien ne visi gali sau leisti susitaikyti su tokia žiauria realybe. Žinodami, kad Dievas leido tai padaryti, nes iš šios situacijos galima išpešti kažką gero.
Panašiai pasaulį suvokė ir Dievo Motina, kai pasirodė mažiesiems piemenėliams Fatimoje. Visuose Fatimos slėpiniuose Švenčiausioji Mergelė Marija atskleidžia sąlyginę perspektyvą: jei ne – jei taip:
Antroji Fatimos paslaptis – prašymas paaukoti Rusiją
„Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. [I pasaulinis] Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.
Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“
Žvelgiant iš šios perspektyvos, matyti, kad Dievo Motina įtikina žmones atsiversti, šaukia Dievo gailestingumo, stabdo teisingumo vykdymą, kad vis dėlto būtų sulaikyta tam tikra dieviškoji bausmė.
Vadovaujantis šia logika, galima daryti išvadą, kad būtent Švenčiausioji Mergelė Marija užtikrino pasauliui Didžiojo karo pabaigą. Ji labiausiai troško vargšų nusidėjėlių atsivertimo, atsivertimo savo noru, be bausmės.
Deja, kaip žinome, žmogus vėl parodė baisų nedėkingumą. Atsivertimo nebuvo, ir pasauliui buvo lemta patirti dar baisesnį Antrąjį pasaulinį karą.
Šią dieną taip pat prisiminkime, kad Kompjeno paliaubos leido Lietuvos valstybei iškovoti nepriklausomybę, kuri taip pat yra netiesioginis Dievo Motinos darbas. Stenkimės būti geresni už savo pirmtakus prieš šimtą metų ir darykime atgailą, kol dar nevėlu, kol karas dar nepalietė mūsų sienų.
Galbūt ši malda, pasiekusi Švenčiausiosios Mergelės Marijos ausis, išgelbės mūsų brangią Lietuvą nuo didesnių nelaimių.
Aleksandras Strelcovas