Prisimenant Šv. Juozapatą, rusėnų apaštalą
Lapkričio 12 dieną minime Šv. Juozapato (Jozafato) Kuncevičiaus, pirmojo unitų šventojo, kankinio už tikėjimą šventę.
Būsimasis šventasis gimė apie 1580 m. Voluinės Vladimire, miestiečių pirklių šeimoje. Išsiųstas mokytis prekybos amato į Vilnių, čia įstojo i bazilijonų Švč. Trejybės vienuolyną, čia pasižymėjo nuolankumu ir pamaldumu, bet taip pat ir organizaciniais gebėjimais.
1618 m. paskirtas Polocko arkivyskupu. Jo naujoji jurisdikcija buvo milžiniška, apėmė beveik visą šiandienos Gudijos teritoriją. Būsimas šventasis aktyviai reformavo vienuolynus ir bažnyčias, įpareigodamas dvasininkus aukoti Mišias kasdien arba bent kiekvieną sekmadienį ir švenčių dienomis (iki tol tas buvo rytų apeigai nebūdinga), skatino sistematiškai atlikti išpažintį. Menkesnio išsilavinimo dvasininkams parašė „Katekizmą”. Kovojo su rusiškos bajorijos savivaliavimu, neleisdavo jai elgtis su unitų dvasininkija kaip su pasaulietine valdžia pavaldžiais baudžiauninkais ir kištis į bažnyčios vidinius reikalus, pasisavinti jos turtų. Priešų buvo vadinamas „sielgaudžiu”.
Šventojo darbą komplikavo Maskvos kišimasis į Abiejų Tautų Respublikos reikalus. Maskvos papirktas Jeruzalės patriarchas Teofanas paslapčia paskyrė valstybės teritorijoje savus vyskupus, kurie kurstė stačiatikius tikinčiuosius prieš legalią bažnytinę hierarchiją, skatino persekioti norinčius likti sandraugoje su Bažnyčia. Arkivyskupui Juozapatui lankyti savo arkivyskupijos miestus tapo pavojinga, bet į savo bendradarbių įspėjimus atsakė: „Duok Dieve, kad praliečiau savo kraują už paklydusias avis, kad visi būtų išganyti ir pažintų tiesą, tikėtų šventąja vienybe ir mylėtų vienas kitą”.
Lankydamas Vitebską, 1923 m. lapkričio 12 dieną, Juozapatas Kuncevičius buvo užpultas ir nukantintas sukurstytos minios, kuri įsiveržė į vyskupo rūmus. Vienas žudikų trenkė šventajam lazda, kitas perskėlė jo galvą kirviu (todėl kirvis yra vienas šventojo atributų), jo kūną ištempė į kiemą, kur į jį šaudė iš šautuvų ir spardė, o vėliau paskandino Daugavoje. Tik po šešių dienų stebuklingai neirstantis šventojo kankinio kūnas buvo iš upės išgautas, nuvežtas į Polocko katedrą, kur prie jo meldėsi tikintieji.
Šventojo Juozapato kankiniška mirtis paskatino tikinčiuosius likti prie Bresto unijos ir stiprinti ryšius su Apaštališkąja Sostine. Net jo priešas, Polocko stačiatikių vyskupas Melecijus Smotrickis, atsivertė ir prisijungė prie unijos. 1643 m. popiežius Urbanas VIII paskelbė Juozapatą Kuncevičių palaimintuoju, po 225 metų paskelbtas šventuoju — pirmuoju iš rytų apeigos katalikų tarpo. Jo relikvijos yra Vatikano Šv. Petro bazilikoje.
Popiežius Pijus XI apie šv. Juozapatą 1923 metais parašė: „Ko gero, niekas labiau neišgarsino rytų slavų vardo, niekas labiau neprisidėjo prie jų išganymo, nei būtent šis ganytojas ir apaštalas, ypač kuomet jis praliejo savo kraują už šventosios Bažnyčios vienybę”.