Verbų sekmadienį Katalikų Bažnyčioje prasideda Didžioji savaitė. Šios dienos liturgija primena iškilmingą Jėzaus įžengimą į Jeruzalę likus penkioms dienoms iki jo nukryžiavimo.
Pasak evangelistų, tuo metu susirinkusi minia metė ant kelio apsiaustus, alyvmedžių ir palmių šakeles, šaukdama: „Osana Dovydo Sūnui: palaimintas, kuris ateina Viešpaties vardu“.
Verbų sekmadienio liturgija yra ištempta tarp dviejų momentų: džiaugsmingos procesijos su palmėmis ir Viešpaties kančios skaitymo ar giedojimo – kaip Evangelijoje – pasiskirsčius vaidmenimis pagal Matą.
Taip Bažnyčia pabrėžia, kad Kristaus triumfas ir Jo auka yra neatskiriamai susiję. Dalyvavimas Verbų sekmadienio liturgijoje reiškia sutikimą su kryžiumi, kentėti kartu su Kristumi ir su gyvenimo būdu, kurio nėra.
Verbų sekmadienio liturgijos šventimo ištakos siekia Jeruzalę IV amžiuje. Tuo metu buvo stengiamasi kuo tiksliau atkurti Jėzaus gyvenimo scenas. Bėgant metams procesijos darėsi vis dramatiškesnės – Egipte buvo nešamas kryžius, Jeruzalėje Kristų vaizduojantis vyskupas į miestą įvažiuodavo ant asilo.
Buvusioje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Verbų sekmadienis taip pat buvo vadinamas Gėlių sekmadieniu, nes paprastai jis būdavo tuo metu, kai pasirodo pirmosios gėlės.
Verbų sekmadienį po mišių bažnyčiose būdavo rengiami Pasijos vaidinimai. Valdant didžiajam kunigaikščiui Žygimantui IV, Lenkijoje jis buvo karalius Žygimantas III, veikė mėgėjų aktorių draugijos, kurios, įsikūnijusios į Kristaus, Kajafo, Piloto, Judo ir kt. vaidmenis, važinėdavo po miestelius ir kaimus ir vaidindavo Pasijos vaidinimą.
Jonas Šaulys