Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Velykos, šios trys liturgijos viršūnės, sudaro vieno slėpinio, mūsų atpirkimo slėpinio, tris atskirus tarpsnius.
Šis trijų dienų laikotarpis dar vadinamas „Velykų tridieniu”. Liturgijoje stengiamasi kiek galint tiksliau sekti tokia istorijos raida, su kokia gali supažindinti sinoptinių evangelijų tradicija.
Ketvirtadienį Bažnyčia mini Eucharistijos įsteigimą Velykų vakarienėje, Jėzaus su mokiniais valgytoje Jeruzalėje.
Žinodamas, jog Kančios drama neišvengiama, Jėzus turbūt galėjo keliomis dienomis paankstinti Velykų vakarienę, kurią norėjo valgyti Jeruzalėje su savo mokiniais (tokią išvadą galima padaryti palyginus Evangeliją pagal Joną su sinoptinėmis evangelijomis).
Mišių Evangelijoje primenama, kad vakarienės metu Jėzus mazgojo kojas savo mokiniams ir aiškino, kodėl taip elgiasi: „Jei aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti. Aš jums daviau pavyzdį, kad ir jūs darytumėte, kaip ai jums dariau”. Todėl pagrindinis celebrantas mazgoja kojas dvylikai dalyvių, taip išreikšdamas pagarbą ir tarnystę. Krikščionims, kaip ir Jėzui, svarbiausia tarnauti bendruomenės bendrajam gėriui. (Palendrių šv. Benedikto vienuolynas).
Didįjį penktadienį niekur pasaulyje nėra aukojamos šv. Mišios, nes Jėzaus Auka yra vienintelė Didžiojo penktadienio centras – popietę ar vakare švenčiamos Viešpaties Kančios pamaldos, kurių metu pagerbiamas kryžius.
Didysis šeštadienis skirtas paminėti Viešpaties kapo tylą, paslaptingą perėjimą iš mirties į prisikėlimą. Velyknakčio šventimas yra Didžiosios savaitės širdis, kuriai visą gavėnią rengėmės ir jos laukėme.
Jonas Šaulys pagal www.litkat.lt