Tikrai ruošiausi nekomentuot apie pačius partnerystės reikalaujančius ieškinius, nes viskas pasakyta ir vyksta banalus daug kur Vakaruose pavykęs bandymas per teismus (taigi antidemokratiškai) įteisinti tai, ko neįteisina demokratinis parlamentas. Ir modelis visur tas pats: ignoruojant aiškią nacionalinę teisę, remtis selektyviais pavyzdžiais iš prieštaringos europinės teisės. Vilniaus teismas visiškai pagrįstai tokį bandymą atmetė.
Bet štai prof. Žalimo, nors jau seniai liūdnai pagarsėjusio, pasisakymo nutylėti neįmanoma. Net labai svarbu nenutylėti. Jis sako, kad neva neteisingą sprendimą priėmę teisėjai išvis neturi teisės dirbti. Įsidėmėtina, nes esmė: normali diskusija ir kritika išsako pastabas, kurios gali būti labai griežtos, bet niekada nereikalauja žmogaus pašalinimo už nepatinkančius sprendimus (išimtis – politikų atsistatydinimai, nes jiems galioja visai kitos taisyklės). Sakyti, kad kažkas neturi teisės dirbti ne dėl neskaidrumo, neefektyvumo, teisėjo etikos pažeidimų ar dar ko objektyvaus, bet dėl to, kokius sprendimus priima milžinišką vertybinį krūvį turinčiu klausimu, yra absoliuti ideologinė cenzūra ir pašalinimo kultūra. Tą reikia pastebėti.
Neabejoju, kad Žalimas supranta, ką daro tokiu pasisakymu. Jo vaidmuo jau kuris laikas yra viešumoje stumti ribas, žiūrint, kiek diktato pakęs visuomenė ir, verta dėmesio, teisininkų bendruomenė. Apskritai pastaruoju metu pasipylė tiek bandymų nubausti žmones už nuomonę atvejų, kad atrodo, jog priėjome tam tikrą lūžio tašką, kai cenzūros šalininkai nusprendė, kad „ideologinė pažanga“ vyksta per lėtai, visuomenė nesusipranta ir reikia ją griežčiau paspausti. Jei ir kiek tik leisis. Mano įrašų sraute to pavyzdžiai jau ima kartotis, bet tai savaime iškalbinga – vieši bandymai ką atleisti už nuomonę anksčiau įvykdavo kartą metuose, dabar vyksta kas savaitę.
Žalimas neabejotinai žino kontekstą, žino, kokius pavyzdžius kartoja. JAV Džordžo Vašingtono universiteto chunbeivinai studentai pernai pareikalavo pašalinti iš dėstytojų tarpo JAV Aukščiausiojo teismo teisėją Clarencą Thomasą, NES šis kaip teisėjas balsavo už teisės į abortų panaikinimą ir kartu už teisę šiuo klausimu apsispręsti kiekvienos valstijos įstatymų leidėjui. Universitetas susigūžė ir teisėjas ten nebedėsto. To paties siekia ir mūsų žalimai.
Kol kas nelabai pavyksta, bet vis aštriau kils tiesiog drąsos klausimas: ar žmonės leisis, kad jiems diktuotų, kaip mąstyti, kalbėti ir kokius pasaulėžiūrinius sprendimus priimti, ar ne. Esminis momentas yra kitų – ypač profesinių kolegų – laikysena, kai kas nors yra taip puolamas. Ar tylės KITI teisėjai, matydami tokius Žalimo komentarus? Ar tylės KITI žurnalistai, matydami kaip LRT už nuomonę baudžiamas Savukynas? Dėstytojai tikrai tylėjo suglaudę ausis, kai iš darbo už nuomonę buvo šalinamas Radžvilas. Po to cenzūra atėjo ir pas juos. Ar iš klaidų mokomasi? Aplinkinių, kurių dar neužkabino, laikysena yra svarbiausias šios temos klausimas. Pašalinimo kultūra gali būti primesta tik nuolankiesiems.
Kaip ji visose gyvenimo srityse veikia JAV puikiai paaiškinta ką tik lietuviškai išleistoje naujausiose Beno Shapiro knygoje „Autoritarinis momentas“. Kviečiu įsigyti.