Šiandien norėtume pateikti ištrauką iš knygos, kurioje aiškinamos krikščioniškąją civilizaciją sukrėtusios šiuolaikinės krizės priežastys. Bet ne tik. Atsižvelgiant į tai, kas vyksta po Romoje vykusio Sinodo dėl sinodiškumo, verta daugiau dėmesio skirti Bažnyčios autoritetų demonarchizavimo temai. Skaitykite ištrauką iš brazilų katalikų mąstytojo daktaro Plinio Correa de Oliveiros knygos „Revoliucija ir Kontrrevoliucija”.
Bažnyčios autoritetų „demonarchizavimas“
Esant tokiai istorinei (hipotetinei) perspektyvai, tam tikros savęs pačių modifikacijos, svetimos šiam procesui, gali būti suprantamos kaip tam tikri žingsniai pereinant nuo status quo, buvusios iki Susirinkimo (II Vatikano – red.), į jau minėtą kraštutinę priešingą poziciją.
To pavyzdys galėtų būti paimta kryptis link kolegialumo, suprantamo kaip:
1) vienintelės priimtinos priemonės panaudoti Bažnyčios vidinę galią ir 2) „demonarchizacijos“ bažnytinės valdžios, kurios įvairūs lygiai būtų ipso facto daug stipriau sąlygoti žemiau esančių lygių.
Visa tai iki paskutinių pasekmių galėtų vesti link stabilios visuotinio balsavimo teisės Bažnyčios viduje įgyvendinimo ne todėl, kad ji, Bažnyčia, kartais nepanaudodavo tos teisės tada, kai reikėdavo užpildyti tuščias darbo vietas tam tikrose hierarchų kontorose.
Pagal tribalizmo propaguotojų svajonę, galiausiai tai gali nuvesti į visos bažnytinės hierarchijos nepataisomą priklausomybę nuo pasauliečių, laikomų Dievo balsu. Ar tikrai Dievo?
Tikimasi, kad pasauliečiai tribalistai šią „Dievo valią” atpažins per „mistinius” šamano, charizmatinio vadovo ar burtininko apreiškimus. Gal Bažnyčia, vykdydama paties Dievo valią, turėtų paklusti tokiems pasauliečiams ir tik taip vykdyti savo misiją?
JŠ pagal Revoliucija ir Kontrrevoliucija