Artėjant sūnaus gimtadieniui Sandra prabilo be užuolankų: kodėl vienišos mamos neturėtų būti priverstos būti stiprios

Jautrus kreipimasis į vyrus ir visuomenę

Sandra, viena auginanti sūnų, prieš berniuko antrąjį gimtadienį pasidalijo atvirais išgyvenimais. Ji rašė, kad dveji motinystės metai sukėlė daugybę emocijų ir paskatino garsiai kalbėti apie vienų vaikus auginančių mamų kasdienybę.

Moteris džiaugėsi galimybe būti mama ir teigė už tai dėkojanti kasdien. Ji taip pat tyliai svajoja apie dar tris vaikus, nors mano, kad ši svajonė greičiausiai taip ir liks neįgyvendinta. Artėjant sūnaus gimtadieniui Sandra jautė didelį graudulį – anot jos, net įkvepiamas oras atrodė jautrus ir verčiantis ašaroti.

Per dvejus metus ji, kaip teigė, suvokė, ką per šį laiką padarė pati ir ką kasdien daro šimtai tūkstančių vienišų mamų.

Sandra neslėpė pykčio vyrams, kurie, jos vertinimu, mano turintys teisę nesirūpinti savo vaikais. Ji taip pat išsakė nusivylimą visuomene, kuri su tokiais tėvais leidžia laiką, žaidžia padelį, geria alų, valgo aštuonkojus, žaidžia pitaką, palaiko juos ir kartu kuria verslus.

Ji klausė, ką gali žmogus, paliekantis savo vaiką likimo valiai. Pasak Sandros, tuo pat metu vaikų mamos su mažyliais ant rankų parduotuvėse renka čekius, kad tėvui įrodytų, jog vaikas negali išgyventi vien oru.

Ji pasakojo, kad kai kurie tėčiai pas vaikus ateina tik tuomet, jei leidžia oro sąlygos. Sandra pabrėžė, jog tai nėra juokas. Taip pat ji minėjo situacijas, kai vyras paprašo gimdymo čekio ir pasiūlo išlaidas dalytis pusiau arba, vaikui susirgus, užblokuoja mamos telefono numerį. Anot jos, tai – tik maža dalis tokių istorijų.

Per šį laiką Sandra įsitikino, kad vienišos mamos yra nepaprastai stiprios moterys. Jos dirba, augina vaikus, nemiega, veža juos pas gydytojus, apmoka sąskaitas, guodžia ir nešioja ant rankų net tuomet, kai pačios norėtų, kad kas nors bent kartą paneštų jas.

Vis dėlto ji nenori, kad vienišoms mamoms būtų kartojama tik tai, kokios jos stiprios. Sandra pabrėžė nenorinti, kad moteris, viena auginanti vaiką, būtų priversta tokia būti.

Jos manymu, reikėtų klausti ne mamos, kaip jai pavyksta vienai viską padaryti, o tėčio – kodėl ji apskritai priversta viską daryti viena.

Sandra tiki, kad ateityje bent šiek tiek prisidės prie to, kad vienoms vaikus auginančioms mamoms Lietuvoje būtų lengviau. Rytoj jos sūnui Petrui sukanka dveji, o jai pačiai – dveji metai motinystėje. Moteris tai vadina didžiausia savo gyvenimo dovana ir svarbia priežastimi kalbėti apie temas, apie kurias pernelyg ilgai buvo patogu tylėti.