Rugsėjį sodinami vaismedžiai turi slaptą pranašumą: viena klaida gali viską sugadinti

Rugsėjis sodyboje dažnai primena vasaros pabaigą: dar juntamas ką tik nupjautos žolės kvapas, skinami paskutiniai pomidorai, o ant obelų tebėra vėlyvųjų obuolių. Vis dėlto rytai vėsta, vakarai trumpėja, o gamta jau ima rengtis šaltajam sezonui.

Metas pagalvoti apie medelyną

Šiuo laikotarpiu verta įvertinti, kokių vaismedžių ir vaiskrūmių dar trūksta sodyboje, ir apsilankyti medelyne. Daugeliui augalų ruduo yra palankus sodinimui, nes dirva vis dar išlaiko vasaros sukauptą šilumą, nebėra didelių karščių, o lietūs padeda užtikrinti šaknims reikalingą drėgmę.

Tinkamai pasirinktas ir rudenį pasodintas sodinukas iki žiemos gali pradėti leisti naujas šaknis. Pavasarį jis tuomet vegetaciją pradeda ne kaip ką tik į naują vietą perkeltas augalas, o jau spėjęs prie jos prisitaikyti.

Vis dėlto sodinti rudenį reikia apgalvotai. Lietuvos žiemoms tinka ne visos veislės, o vaismedžiui tinkama ne kiekviena sklypo vieta. Net kokybiškas sodinukas gali neprigyti, jeigu jis pasodinamas pernelyg giliai, į šlapią dirvą arba neapsaugomas nuo žvėrių.

Šilta rudens dirva padeda šaknims

Vienas svarbiausių rudeninio sodinimo privalumų yra dirvožemio būklė. Nors rugsėjį oro temperatūra jau krinta, žemė šilumą išlaiko dar gana ilgai. Saulė nebe tokia kaitri kaip vasarą, todėl lapai ir jauni augalo audiniai išgarina mažiau vandens. Jei ruduo nebūna neįprastai sausas, dirvoje paprastai pakanka ir drėgmės.

Tokia aplinka naudinga šaknų sistemai. Antžeminė augalo dalis jau ruošiasi ramybės laikotarpiui, tačiau pakankamai šiltoje dirvoje šaknys dar gali augti. Dėl to medelis iki žiemos turi galimybę bent iš dalies įsitvirtinti.

Skirtumas pastebimas atėjus pavasariui. Pavasarį pasodintas vaismedis iš pradžių turi atkurti šaknis, o tik vėliau gali aktyviai auginti ūglius. Rudenį pasodintas sodinukas, jei žiema nepažeidžia jo šaknų, pavasarį gali pradėti augti kur kas užtikrinčiau.

Tačiau vien rudens nepakanka – svarbu pasirinkti tinkamą laiką. Medelis turi įsišaknyti iki ilgalaikio dirvos įšalo. Lietuvos sąlygomis daugeliui vaismedžių tinkamas sodinimo laikotarpis dažniausiai prasideda rugsėjį ir tęsiasi iki spalio, bet sprendimą lemia ne vien kalendorius. Reikia atsižvelgti į orus, dirvos būklę ir konkretaus augalo savybes. Jei artėja stiprios šalnos, žemė yra šalta bei šlapia arba sodinukas jautrus žiemai, sodinimą geriau nukelti į pavasarį.

Sklypo vieta gali nulemti viską

Prieš įsigyjant vaismedį pravartu apžiūrėti visą sklypą. Būtent tinkamai parinkta vieta neretai nusprendžia, ar po kelerių metų augs derlingas medis, ar sodinukas nuolat sirgs ir menkai augs.

Daugumai vaismedžių būtina saulė. Kuo daugiau šviesos pasiekia medžio vainiką, tuo palankesnės sąlygos nokti vaisiams ir kaupti maisto medžiagas. Dėl šios priežasties sodui netinka vieta aukšto pastato šiaurinėje pusėje arba tankiame kitų medžių šešėlyje.

Tačiau visiškai atvira vieta taip pat gali kelti problemų. Žiemą vėjai gali stipriai sausinti jauną medelį, o staigūs temperatūros pokyčiai jam yra ypač pavojingi. Todėl dažnai geriausia rinktis vietą, kuri nėra visiškai atvira ir bent iš dalies apsaugota nuo vyraujančių vėjų.

Ypatingą dėmesį reikia skirti vandeniui. Kartais sklype patraukliai atrodo vietos, kuriose po lietaus ilgai telkšo vanduo, tačiau vaismedžiui tokia aplinka nėra palanki. Šaknims reikia ne tik drėgmės, bet ir oro, todėl nuolat įmirkusi dirva gali lemti medžio skurdimą ar net žūtį.

Užmirkstančio grunto ypač nemėgsta kriaušės, vyšnios, trešnės ir slyvos. Jei sodyboje vyrauja sunki molinga žemė, o gruntinis vanduo yra aukštai, verta sodinti aukštesnėje sklypo dalyje arba įrengti pakeltą sodinimo vietą.