Klaipėdiečių avantiūra Ispanijoje: už „nepadorią“ kainą įsigijo šimtmečių istoriją menančią pilį

Klaipėdiečiai Gintaras Jasponis ir Jolita Benetė, iš pradžių Ispanijoje ieškoję nekilnojamojo turto, galiausiai ryžosi kur kas didesniam pirkiniui – Jijona mieste įsigijo pilį. Šis objektas anksčiau buvo siūlomas už daugiau nei milijoną eurų, tačiau verslo partnerius patraukė jo išskirtinumas ir ilga istorija.

Gintaras pasakojo, kad mintis turėti būstą užsienyje kilo stebint politinę situaciją Lietuvoje ir valdžios sprendimus. Jis tuomet nusprendė ieškoti saugesnės vietos gyvenimui bei svarstė Portugaliją, Madeiros salą ir Ispaniją.

Pagal profesiją jis yra statybų valdymo inžinierius, taip pat yra turėjęs su statybine technika susijusių verslų ir šiek tiek dirbęs nekilnojamojo turto srityje. Todėl Gintaras ieškojo pastato, kurį būtų galima nusipirkti, restauruoti ar atstatyti ir vėliau naudoti gyvenimui arba parduoti.

Išvyko tik pasidairyti, bet akis užkliuvo už pilies

Nors Gintaras buvo aplankęs daugybę Ispanijos vietų ir salų, jį itin sužavėjo Jijonos miestelis. Sužinojęs apie jį, klaipėdietis nusprendė nuvykti apžiūrėti senų pastatų, kuriuos būtų galima atnaujinti.

Pasak jo, tuo metu senamiesčio teritorijoje būsto atnaujinimui buvo galima gauti paramą, siekiančią iki 90 tūkst. eurų.

Iš pradžių į kelionę jis ketino vykti su keturiais draugais, tačiau galiausiai išvyko dviese su Jolita. Ji tuo metu planavo Malagoje įsigyti butą, o Gintaras manė dar neturintis pakankamai lėšų nekilnojamajam turtui pirkti.

Apžiūrinėdami senus statinius ir griuvėsius, jie pamatė ant kalno stovintį didelį bei išvaizdų pastatą. Paaiškėjo, kad tai gali būti parduodama pilis, o jau kitą dieną buvo patvirtinta, jog objektas iš tiesų siūlomas pirkėjams.

Pilies savininkai už ją prašė daugiau nei milijono eurų. Dėl tokios kainos pastatas ilgą laiką nesulaukė pirkėjo, o net savivaldybės atstovai, kurie svarstė galimybę jį įsigyti, šios idėjos atsisakė.

Gintarui ir Jolitai tuomet dar nebuvo aišku, ką su pilimi darytų, tačiau didelį įspūdį padarė vieta, erdvė ir maždaug pusė hektaro lygios žemės – tokia teritorija Ispanijoje esą yra reta.

Savininkai priėmė netikėtai mažą pasiūlymą

Tuo metu pilies kaina abiem verslo partneriams atrodė pernelyg didelė. Vis dėlto prieš grįždamas į Lietuvą Gintaras juokais pateikė itin mažą, jo paties žodžiais tariant, „nepadorią“ kainą.

Nekilnojamojo turto agentas iš pradžių net nenorėjo tokio pasiūlymo perduoti savininkams, nes šie buvo išsilavinę ir inteligentiški žmonės. Klaipėdiečiai grįžo į Lietuvą, tačiau po kurio laiko sulaukė netikėtos žinios: savininkai sutiko su jų pasiūlyta suma.

Gintaras šį sutapimą siejo su kitais tuo metu susiklosčiusiais įvykiais. Jam po ilgo laiko pavyko parduoti sunkiai realizuojamą nekilnojamojo turto sklypą, o Jolitai nepavyko įsigyti būsto Malagoje. Taip verslo partnerių rankose atsidūrė visos reikalingos lėšos, ir jie sugrįžę į Ispaniją nusipirko pilį.

Seniausia pilies dalis statyta 8 amžiuje

Pasak Gintaro, pilį pardavinėjo garbaus amžiaus labai turtingos šeimos anūkai. Objektas priklausė net septynioms šeimoms, tačiau jos nebegalėjo jo išlaikyti. Šeimos pilį naudojo kaip vilą poilsiui, kur susitikdavo iš skirtingų pasaulio vietų atvykstantys anūkai.

Ryškiausia pastato dalis – bokštas, kuris, kaip skaičiuojama, pastatytas 8 amžiuje. Iš pradžių jis buvo pilies sargybinis bokštas, vėliau, tikėtina, po karų virto malūnu. Jame gyveno malūnininkų šeima, paskui – kita šeima, o vėliau notaras pavarde Blai. Jo garbei bokštas pavadintas La Torre Blai.

Vėliau prie bokšto buvo pristatytos likusios pilies dalys. Pats bokštas yra architektūrinis paminklas, tačiau šalia jo esantys kambariai tokio statuso neturi, todėl juos galima rekonstruoti.

Gintaras taip pat pasakojo pilies gyventojų išgirstą istoriją apie švento Sebastiano skulptūrą. Maždaug 13 amžiuje, per musulmonų ir krikščionių karą, miestelyje stovėjusi skulptūra buvo paslėpta pilies sienoje, kad nebūtų sunaikinta. Vėliau ji buvo pamiršta.

Po maždaug 400–500 metų į pilį persikėlusi kita šeima vieną naktį išgirdo beldimą sienoje. Iš pradžių žmonės ieškojo garso šaltinio lauke, paskui – pastato viduje. Išardę sieną jie rado statulėlę. Šis įvykis laikomas pirmuoju jos stebuklu.

Skulptūra buvo nunešta pašventinti į miesto bažnyčią, o vėliau, pasak pasakojimo, ji pradėjo ašaroti. Pranašai tai suprato kaip ženklą apie artėjantį marą ir būtinybę trauktis iš miestelio. Dar vėliau bažnyčioje, kur buvo nugabenta statula, kilo gaisras: pastatas sudegė, tačiau skulptūra liko nesunaikinta. Tai laikoma trečiuoju jos stebuklu.

Pilį atvėrė lankytojams, jaučiantiems ypatingą energiją

Švento Sebastiano skulptūra dabar yra vienas svarbiausių Jijonos miesto objektų. Gintaras teigė, kad dalis į pilį atvykstančių žmonių pasakoja šioje vietoje jaučiantys ypatingą energiją.

Anksčiau bokšto erdvė ilgą laiką buvo uždara, nes objektas ilgai priklausė vienai šeimai. Gintaras ir Jolita nusprendė leisti apsilankyti tiems, kurie nori pamatyti vietą, kurioje buvo rasta statulėlė.

Pats Gintaras sakė pilyje nejaučiantis nieko neįprasto, tačiau suprantantis žmones, kurie nori joje pabūti. Jis prisiminė, kad vos prieš porą dienų sutiko žmogų, kuris vien iš pilies vaizdo suprato norintis atvykti į šią vietą. Pasak klaipėdiečio, tokių lankytojų jau yra daugiau nei keli.

Kol kas planuoja pritraukti investicijų

Gintaras ir Jolita šiuo metu dar nėra numatę didelių pilies atnaujinimo darbų, nors jau pradėjo nedidelį remontą ir sanitarinių mazgų įrengimą. Esminių pokyčių neskubama imtis, nes ankstesni savininkai paliko baldus, buitinę techniką ir kitus gyvenimui reikalingus daiktus.

Dabar naujieji savininkai renka informaciją, vertina investavimo galimybes, bendrauja su Jijonos mere ir architektais bei aiškinasi, kokie sprendimai mieste būtų galimi.

Gintaras teigė, kad jis su Jolita greitai susipažino su vietos mere, architektais ir kaimynais. Anot jo, į bendruomenę jiems įsilieti pavyko lengvai, o vietiniai džiaugėsi, kad kultūriniai skirtumai netrukdo bendrauti.

Nuo pirmojo apsilankymo pilyje praėjo maždaug 5–6 mėnesiai. Gintaras šiuo metu gyvena tarp Lietuvos ir Ispanijos, o Jolita pilyje praleidžia daugiau laiko.