Vaiko elgesio pokyčiai gali slėpti pavojų: ženklai, išduodantys galimą priklausomybę

Seimo kanceliarijos duomenys rodo, kad per pastaruosius 12 mėnesių iš pinigų lošė maždaug 20 proc. 15–16 metų Lietuvos moksleivių. Kartu atkreipiamas dėmesys, kad nemažoje dalyje šiuolaikinių žaidimų, taip pat ir skirtų vaikams, naudojami lošimus primenantys elementai.

Apie galimą azartinių lošimų kompiuteriniuose žaidimuose ir jų platformose poveikį vaikų psichikai laidoje diskutavo psichologas, portalo psichika.eu įkūrėjas Edvardas Šidlauskas bei Lošimų priežiūros tarnybos (LPT) vyriausiasis specialistas, psichologas Oleg Mackevič.

E. Šidlauskas teigia, kad paslėpti lošimo mechanizmai vaikams skirtuose žaidimuose ar interneto platformose, kur žaidžiama dėl virtualių aksesuarų, ateityje gali prisidėti prie priklausomybės nuo azartinių lošimų atsiradimo.

Anot psichologo, augdamas ir mokydamasis tapti savarankišku suaugusiuoju vaikas įvairias situacijas išbando tarsi repetuodamas. Panašiai pedagogikoje vaikams pateikiamos suaugusiųjų gyvenimą imituojančios situacijos. Todėl jis tokius žaidimų elementus vertina kaip pasirengimą įsitraukti į lošimą bei azartinį gyvenimą ir juose neįžvelgia nieko gero, palygindamas tai su vaikišku šampanu.

Virtualūs daiktai gali tapti lošimo objektu

O. Mackevič pabrėžia, kad kalbant apie lošimus kompiuteriniuose žaidimuose svarbu atskirti vartojamas sąvokas. Jo aiškinimu, azartiniu lošimu galima laikyti žaidimą iš pinigų ar kito materialaus atlygio, kai baigtis nepriklauso nuo žaidėjo įgūdžių ar gebėjimų laimėti.

Kompiuteriniuose žaidimuose vaikai gali susidurti su vadinamosiomis „lobių skryniomis“ („Loot boxes“) ir kitomis mokėjimo sistemomis. Jose galima gauti įvairių virtualių aksesuarų arba priedų.

Psichologas aiškina, kad „lobių skrynių“ pirkimas turi bendrų bruožų su azartiniais lošimais: vaikas sumoka, tikėdamasis gauti jam svarbų daiktą, tačiau iš anksto nežino, kas bus skrynioje. Jei gautas rezultatas neatitinka lūkesčių, tai gali paskatinti vėl pirkti naują skrynią. Panašus kartojimo mechanizmas būdingas ir azartiniams lošimams, kai atliekamas statymas, nežinoma jo baigtis, laimima arba pralaimima ir bandymas kartojamas.

O. Mackevič taip pat atkreipia dėmesį, kad veikia išorinės platformos, kuriose galima lošti iš „lobių skrynių“ turinio.

Griežtos bausmės gali paskatinti slėpti problemą

Kalbėdamas apie vaikų, mėgstančių kompiuterinius žaidimus, auklėjimą, E. Šidlauskas sako, kad tėvai, pastebėję priklausomą elgesį, kartais pasirenka budelio–gelbėtojo vaidmenį ir siekia vaiką nubausti.

Tačiau toks elgesys, pasak specialisto, gali paskatinti vaiką meluoti ir slapukauti. Kai tėvai šaukia, viską griežtai uždraudžia ar atima, vaikas gali pasijusti auka, o santykiai tampa patologiniai, nes pažeidžiamos abiejų pusių ribos. Tuomet vaikas gali neprisiimti atsakomybės, toliau slapta žaisti bei meluoti, o situacija negerėja.

Psichologas rekomenduoja su atžalomis kalbėtis draugiškai, išgirsti jų požiūrį ir klausimais padėti jiems patiems suprasti galimą žalą. Jis priduria, kad tėvai ne visuomet turi pakankamai laiko vaikams, todėl pastebėjus galimą netinkamą elgesį verta kreiptis į mokyklos psichologą ar kitus artimiausius specialistus.

O. Mackevič sutinka, kad moralizavimas, grasinimai ir kaltinimai paprastai nepadeda, o tik sukuria sieną tarp tėvų ir vaikų. Dėl to vaikai gali pradėti slėpti problemas. Jis dalijosi klientų, į lošimus įsitraukusių nuo paauglystės, patirtimi: jie problemą slėpė žinodami, kokios tėvų reakcijos ir rimtų, kai kuriais atvejais net fizinių, pasekmių gali sulaukti.

Požymiai, į kuriuos tėvams verta reaguoti

E. Šidlausko teigimu, galimą vaiko polinkį į priklausomybę gali parodyti pasikeitęs elgesys. Tėvams reikėtų suklusti, jei vaikas ima slapukauti, meluoti, patiria staigius pykčio ar agresijos protrūkius, kai jam neleidžiama naudotis kompiuteriu.

Susirūpinimą turėtų kelti ir įprastos dienotvarkės sutrikimai: pamokų praleidinėjimas, neatliekami namų darbai, būrelių nelankymas arba ne pagal paskirtį išleidžiami pinigai pietums.

Psichologas pabrėžia, kad azartiniai lošimai nėra pajamų šaltinis. Geriausiu atveju tai gali būti pramoga, tačiau ne uždarbis. Pasak E. Šidlausko, tai būtina aiškiai pasakyti vaikams, kurie dėl savo naivumo kartais gali lošimą klaidingai vertinti kaip būdą užsidirbti.

Visą „Dienos Pjūvio“ laidą galima peržiūrėti straipsnio pradžioje.