Paauglių valgymo sutrikimai gali slypėti ilgai: ženklai, kuriuos tėvai neretai pamato per vėlai

Pastaraisiais metais pasaulyje reikšmingai padaugėjo vaikų ir paauglių, susiduriančių su valgymo sutrikimais. 2025 metais paskelbta 42 mokslinių tyrimų apžvalga parodė, kad 83 proc. vertintų studijų nustatė neigiamą COVID-19 pandemijos poveikį vaikų ir paauglių valgymo sutrikimams. Kai kuriose valstybėse itin išaugo jaunų žmonių hospitalizacijų ir kreipimosi į specialistus skaičius.

Tokia kryptis pastebima ne vien užsienio duomenyse. „ID Clinic“ gyvensenos medicinos specialistė Kotryna Nausėdė, parengusi šį straipsnį, su tuo susiduria ir savo darbe: į konsultacijas vis dažniau atvedami paaugliai, kurių valgymo bei elgesio pokyčiai tėvams jau yra tapę akivaizdūs ir pažengę.

Valgymo sutrikimas nėra laikina dieta

Valgymo sutrikimai nėra trumpas noras maitintis pagal dietą ar savaime praeinantis paauglystės etapas. Tai rimti psichikos sveikatos sutrikimai, galintys stipriai paveikti ir fizinę žmogaus sveikatą.

Paauglystėje dažniausiai pasitaiko nervinė anoreksija, kai ribojamas maistas ir jaučiama baimė priaugti svorio. Nervinei bulimijai būdingi persivalgymo epizodai bei kompensacinis elgesys – vėmimas, laisvinamųjų vartojimas ar pernelyg intensyvus sportas. Taip pat gali pasireikšti vengiantis arba ribojantis valgymo sutrikimas (ARFID), kai maisto atsisakymas nėra susijęs su kūno įvaizdžiu, bet gali kilti dėl juslinio jautrumo ar nerimo.

Svarbu, kad tėvai žinotų: valgymo sutrikimas gali pasireikšti ir normalaus arba didesnio svorio paaugliui. Nuostata, kad šią problemą visuomet išduoda itin liesas kūnas, yra klaidinga. Vien kūno masės indeksas negali paneigti valgymo sutrikimo, nes sunkių problemų gali patirti ir mažo svorio neturintis paauglys.

Dėl šios priežasties sutrikimas kartais atpažįstamas tik pavėluotai, jau išsivysčius medicininėms komplikacijoms. Tėvai gali neįtarti problemos, nes vaikas iš pirmo žvilgsnio neatrodo sergantis.

Įspėjamieji signalai, kurių nereikėtų ignoruoti

Vienas sudėtingiausių valgymo sutrikimų aspektų yra tai, kad paauglys gali išmokti juos slėpti. Užuot atvirai kalbėjęs apie baimę priaugti svorio, jis gali sakyti norintis sveikiau maitintis ar daugiau sportuoti. Vien tokie norai savaime nereiškia sutrikimo, tačiau nerimą kelti turėtų vis griežtesnės ir nelanksčios taisyklės bei kiti kartu atsirandantys požymiai.

Tėvams vertėtų stebėti, ar paauglys neslepia ir neišmeta maisto, ar nevyksta slapti persivalgymo epizodai. Dėmesio verta ir itin didelė koncentracija į kalorijas arba vadinamąjį „švarų“ maistą, taip pat akivaizdžiai mažėjančios kūno apimtys, aiškinamos vien sveikos mitybos ar sporto rezultatais.

Signalas gali būti ir iškreiptas kūno vertinimas, kai paauglys save laiko per storu ar netobulu, nors kiti aplinkiniai to nemato. Nerimą turėtų kelti staiga prasidėjęs itin intensyvus sportavimas, virtęs privalomu ritualu vietoje malonios veiklos. Dažnas ėjimas į vonios kambarį iškart po valgio taip pat gali rodyti galimą vėmimą.

Yra požymių, kuriuos gali pastebėti ir šeimos gydytojas, ir artimieji. Vienas jų – nubrozdinimai ar sukietėjusi žymė ant rankos krumplių, vadinama Raselio simptomu (Russell’s sign). Ji gali atsirasti, kai kartotinai sukeliant vėmimo refleksą dantys liečiasi su ranka.

Dažnai vemiant gali padidėti ir paausinės seilių liaukos. Tuomet skruostų srityje veidas kartais atrodo pilnesnis, nors kūno svoris mažėja. Kiti galimi ženklai yra sausa oda, plaukų slinkimas, pūkuoti kūno plaukeliai (lanugo), menstruacijų ciklo sutrikimai, žemas kraujospūdis bei sulėtėjęs pulsas.

Ką konsultacijose pastebi specialistė?

Kotryna Nausėdė nurodo, kad konsultacijose dažnai mato paauglius, kurių dėmesį kūnui ima nustelbti kitos gyvenimo sritys. Gali atsirasti labai stiprus siekis būti lieknam arba itin raumeningam.

Pasak specialistės, sutrikimo pradžią kartais gali paskatinti ir tėvų ar bendraamžių komentarai apie kūną, net jei jie pasakyti be blogų ketinimų. Todėl reikėtų vengti pastabų apie paauglio išvaizdą, ypač tuomet, kai jos skamba vertinančiai.

Kodėl gydant svarbi specialistų komanda?

Valgymo sutrikimų gydymas dažniausiai nėra vieno specialisto užduotis. Reikalingas kompleksinis požiūris: šeimos gydytojas įvertina medicininę būklę, mitybos arba gyvensenos medicinos specialistas padeda atkurti mitybą ir spręsti su maistu susijusias baimes, o psichikos sveikatos specialistas dirba su emociniais bei psichologiniais sutrikimo veiksniais.

Pagal konkrečią situaciją gali būti taikoma šeimos terapija, kognityvinė elgesio terapija arba individuali paaugliui pritaikyta terapija. Kai kuriais atvejais prireikia medikamentinės pagalbos gydant gretutines būkles, pavyzdžiui, nerimą ar depresiją.

Ankstyvas kreipimasis į specialistus reikšmingai pagerina tiek fizinio, tiek psichologinio sveikimo prognozę. Tėvams pastebėjus bent kelis išvardytus požymius, verta nedelsiant pasitarti su šeimos gydytoju ar specialistu, dirbančiu paauglių mitybos ir psichikos sveikatos srityse. Kuo anksčiau sutrikimas nustatomas ir suteikiama tinkama pagalba, tuo didesnė sėkmingo sveikimo tikimybė.

Luginaah, N. A., Dhillon, S., Batung, E. S., Ziegler, B. R., & Luginaah, I. (2025). The impact of the COVID-19 pandemic on children and adolescents eating disorders: A systematic review. Children and Youth Services Review.

Tan, J. S. K., Tan, L. E. S., Davis, C., & Chew, C. S. E. (2022). Eating disorders in children and adolescents. Singapore Medical Journal, 63(6), 294–298.