Home

Birželis – tradiciškai Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai skirtas mėnuo. Tuomet bažnyčiose susirenkame į birželio pamaldas ir Jėzaus Širdies litaniją. Penktadienį po Kristaus kūno oktavos yra Švenčiausiosios Jėzaus Širdies iškilmė. Istoriškai Švenčiausiosios Jėzaus Širdies kultas susijęs su Nekaltosios Marijos Širdies kultu.

Šios dvi Širdys susijusios nuo pat Apreiškimo, kai Dievo Motina atsakė arkangelui Gabrieliui: Jis atsakė Elzbietai: „Fiat! Nuo tada Dievo Širdis pradėjo plakti po jos žmogiškąja Širdimi, o jos Sūnaus Širdis – po jos motiniškąja Širdimi. Tėvas Dolindo Ruotolo rašė apie šią unikalią Širdžių sąjungą: Per devynis mėnesius, kol nešiojo Jėzų savo įsčiose, Marija suteikė Jam gyvybę, ir Jis tapo Širdimi iš Jos Širdies, sudarydamas su Ja vienybę.

Taip buvo iki tol, kol Viešpats Jėzus ištarė žodžius ant kryžiaus: Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią! ir skausmo kalavijas pervėrė Marijos Širdį. Mirties akimirką Viešpaties Jėzaus Širdis plyšo iš skausmo, ir netrukus po to kareivis perdūrė Jį ietimi. Koks likimas tada ištiko Jo Motinos Širdį? – Ten, Kalvarijoje, Marija buvo nukryžiuota kartu su Jėzumi – ji patyrė Širdies kankinystę, – į šį klausimą atsako tėvas Dolindo.

Kitam italui – XX a. gyvenusiam vizionieriui t. Giuseppe Tomaselli – Dievo Motina pasakė: „T: – Matydamas pervertą Mano brangiausiojo Sūnaus Širdį, atrodė, tarsi būtų perverta Mano pačios Širdis. Ir pridūrė: – Kai Jėzus buvo paguldytas į kapą, jame buvo įdėtos dvi Širdys: Sūnaus Širdis ir Motinos Širdis, nes kur yra mūsų lobis, ten yra ir mūsų širdis. Tris dienas po Jėzaus mirties mano mintys ir jausmai buvo Jo kape. Pamaldi siela, įsiskverbk į Jėzaus ir mano sielą. Išmatuok, jei gali, liūdesio jūrą, kuri pripildė mano ir mano Sūnaus Širdį. Ar kada nors buvo visuotinesnė, visiškesnė ir tobulesnė auka?

Taigi Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbinimas tęsėsi nuo pat Apreiškimo ir nenutrūko net po Kristaus mirties. Juk pirmoji ir tobuliausia Išganytojo Širdies garbintoja buvo Jo Motina. Po jos prie Švenčiausiosios Širdies garbintojų prisijungė apaštalai ir daugelis palaimintųjų bei šventųjų. Pamažu plėtėsi ir Dievo Motinos Širdies garbinimas, jai pagarbą reiškė daugelis šventųjų.

Jėzaus ir Marijos Širdies liturginio garbinimo pradžia

XVII a., atrodo, buvo lūžis ne tik Jėzaus Širdies, bet ir Jo Motinos Nekaltosios Širdies kultui. Būtent tada Prancūzijoje gyveno ir dirbo šventasis kunigas Jonas Eudas, vėliau pavadintas Jėzaus ir Marijos Širdies liturginio kulto pradininku. Jis platino Jėzaus Širdies ir Marijos Širdies atvaizdus tarp pasauliečių ir dvasininkų, sudarė Mišias ir maldas abiejų Širdžių garbei, įkūrė Jėzaus ir Marijos ordiną.

Tėvas Eudesas savo užrašuose pažymėjo: „Niekada negalima atskirti to, ką Dievas taip tobulai sujungė. Jėzus ir Marija yra taip glaudžiai susiję, kad kas mato Jėzų, mato Mariją; kas myli Jėzų, myli Mariją; kas atiduoda save Jėzui, atiduoda save Marijai. Kunigas, turėjęs didelių nuopelnų skleidžiant Jėzaus ir Marijos Širdžių kultą, 1909 m. buvo paskelbtas palaimintuoju, o 1925 m. kanonizuotas.

Jėzaus Širdies kulto įtvirtinimas

Tame pačiame XVII a. Viešpats Jėzus pasirodė Mergelės Marijos Apsilankymo seserų kongregacijos (seserų vizitiečių) vienuolei Margaritai Marijai Alacoque. Keliuose apsireiškimuose Viešpats Jėzus įsakė seseriai Margaretai garbinti Jo Širdies atvaizdą, skleisti iš jo sklindančius gailestingumo spindulius, rekomenduoti pamaldas, skirtas atlyginti Jėzaus Širdžiai už žmonių nuodėmes, ir galiausiai pareikalavo, kad pirmąjį penktadienį po Kristaus Kūno oktavos būtų švenčiama šventė Kristaus Širdies garbei, o tuo metu priimta Komunija būtų aukojama už šiai Širdžiai padarytus nusikaltimus. Savo Širdies garbintojams ir pamaldumo Jo Širdžiai skatintojams Viešpats Jėzus pažadėjo įtvirtinti taiką jų šeimose, paguosti juos jų varguose, būti neišsemiama priebėga jų gyvenime, ypač mirties valandą; išeiti iš šio pasaulio su pašvenčiamąja malone, būti palaimintiems jų sumanymuose, atrasti Gailestingumo šaltinį ir vandenyną Kristaus Širdyje, šaltas sielas paversti karštomis, karštas sielas atvesti į šventumą, palaiminti namus, kuriuose garbinamas Jėzaus Širdies atvaizdas, įrašyti į Jėzaus Širdį vardus tų, kurie plėtoja Jo pamaldumą, ir suteikti kunigams dovaną sujaudinti net labiausiai užkietėjusias širdis.

Po 12 metų Šventasis Sostas oficialiai leido garbinti Švenčiausiąją Jėzaus Širdį Prancūzijos Paray-le-Monial vienuolyne, kuriame gyveno sesuo Margaret Alacoque. Netrukus ten buvo pašventinta koplyčia Švenčiausiosios Širdies garbei, o seserų vizitiečių vienuolynas tapo garbinimo centru. Būtent šio ordino seserys sukūrė šiandien mums žinomą litaniją į Švenčiausiąją Jėzaus Širdį. Sesuo Margarita mirė 1690 m., 1864 m. buvo paskelbta palaimintąja, o 1920 m. kanonizuota.

Fatima ir Marijos Širdies kultas

Po mažiau nei dviejų dešimtmečių Fatimoje (Portugalija) trims piemenėliams pasirodė Dievo Motina. 1917 m. birželį ji paskelbė regintiems vaikams: – Jėzus įsteigs pasaulyje pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Po mėnesio, parodžiusi vaikams pragaro viziją, Dievo Motina dar kartą paragino pamaldumą Jos Širdžiai, sakydama: – Dievas, norėdamas išgelbėti nusidėjėlių, patenkančių į pragarą, sielas, nori, kad pamaldumas mano Nekaltajai Širdžiai paplistų visame pasaulyje. Ji taip pat paskelbė: – Aš ateisiu prašyti pašvęsti Rusiją savo Nekaltajai Širdžiai.

Šie žodžiai pradėjo pildytis po kelerių metų. 1925 m. gruodžio 10 d. seseriai Liucijai pasirodė Dievo Motina, vienoje rankoje laikydama Kūdikėlį Jėzų, o kitoje – erškėčiais apsuptą Širdį. Tada pats Viešpats Jėzus pasakė regėtojai: – Tavo Švenčiausiosios Motinos Širdies, apsuptos erškėčiais, kuriais nedėkingi žmonės vis iš naujo Ją sužeidžia, ir nėra nė vieno, kuris atgailos aktu pašalintų šiuos erškėčius. Ir Marija tarė: „Tuomet, kai aš atnešiau jums savo širdį, jūs turite būti su ja: – Mano Širdį supa erškėčiai, kuriais nedėkingi žmonės, piktžodžiaudami ir nedėkodami, vis iš naujo Ją sužeidžia. Po to Ji pridūrė: „Tai yra, kad mes esame išsiilgę erškėčių: – Aš pažadu savo mirties valandą ateiti į pagalbą su visomis malonėmis tiems, kurie penkis mėnesius pirmaisiais šeštadieniais eis išpažinties, priims Komuniją, melsis vieną rožinį atgailos intencija ir 15 minučių lydės mane apmąstydami 15 Rožinio paslapčių.

Po ketverių metų, vėl pasirodžiusi seseriai Liucijai, Marija paprašė paaukoti Rusiją Jos Nekaltajai Širdžiai ir paskelbė, kad tai sustabdys tos šalies klaidas ir atves ją į atsivertimą. Tačiau po Fatimos apsireiškimų prireikė daugiau nei 100 metų, kad Rusijos paaukojimo Nekaltajai Dievo Motinos Širdžiai aktas būtų iki galo įvykdytas, ir tai padarė tik popiežius Pranciškus 2022 m. kovo 25 d.

Piktžodžiavimai prieš Jėzaus ir Marijos Širdis

Deja, tai įvyko per vėlai, ir Rusija jau paskleidė savo piktžodžiavimus po visą pasaulį. Naujausias šių piktžodžiavimų apraiškas galime stebėti didžiausių pasaulio miestų gatvėse, o pastaruosius kelerius metus – ir Lenkijoje, vadinamųjų „lygybės eitynių” pavidalu, kurių organizatoriai savo skandalingoms apraiškoms pasirinko birželį – Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai skirtą mėnesį. Vis dažniau viešojoje erdvėje galime išgirsti, kad šis mėnuo yra pasididžiavimo mėnuo: žmonės su seksualumo sutrikimais, kurie, užuot slėpę savo nuodėmingus polinkius, atvirkščiai, juos demonstruoja, tuo pačiu skandindami kitus.

Gatvėmis eina spalvingos procesijos, kurių dalyviai nesiliauja įžeidinėti Viešpatį Jėzų ir Jo Motiną. Šioje Lenkijoje gėdingai puolama Marija, įsakiusi vadintis Lenkijos karūnos Karaliene, išniekinami jos atvaizdai. Šių procesijų metu viešai įžeidžiamas Jos Dieviškasis Sūnus: vardan tariamos žodžio laisvės, t. y. laisvės laisvai reikšti savo nuomonę, išniekinama Viešpaties Jėzaus auka ant kryžiaus, išniekinamos Mišios.

Maža to: begėdiška minia ant savo plakatų nešioja Šventojo Rašto citatas, kad pateisintų savo nuodėmingus polinkius ir šauktųsi Dangaus keršto. Švenčiausioji Jėzaus Širdis; Dievo šventykla, Aukščiausiojo tabernakulis, mūsų gyvybė ir prisikėlimas, demonstratyviai įžeidžiama atvirai propaguojant paleistuvystę ir pataikaujant savo nešvariems polinkiams. Be to, vulgariai įžeidžiama nepadoriais grafiniais piešiniais Nekalčiausioji Mergelės Marijos Širdis, tyriausia ir nekalčiausia Motina, garbingoji ir ištikimoji Mergelė, mergelių ir šeimų Karalienė!

Dviejų kultų neatsiejamumas

Ir vis dėlto, kaip kartą apie Nekaltąją Marijos Širdį pasakė šventasis Padre Pio: – Tai vienintelė vieta pasaulyje, kur šėtonas nekėlė kojos ir niekada nekels, kad užgrobtų ten įžengusias sielas. Įeikite ten ir būsite saugūs! Savo ruožtu sesuo Liucija kartą išgirdo iš Dievo Motinos: Mano Nekaltoji Širdis bus jūsų prieglobstis ir kelias, kuris jus nuves pas Dievą.

Galiausiai pacituokime popiežiaus Pijaus XII žodžius, kuris pabrėžė Viešpaties Jėzaus Širdies ir Švenčiausiosios Motinos Širdies ryšį ir joms teikiamos pagarbos iškilmingumą, sakydamas – Kad pamaldumas Švenčiausiajai Jėzaus Širdžiai duotų vaisingiausių vaisių krikščionių šeimoje ir visoje žmonijoje, tegul tikintieji stengiasi jį glaudžiai sujungti su pamaldumu Nekaltajai Dievo Motinos Širdžiai.

Jonušas Komenda

JŠ pagal www.pch24.pl

Šventasis Andžejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas ir nukankintas , nes atsisakė išsižadėti katalikų tikėjimo. Šv. Andžejus Babola šiuo metu labiau Lenkijoje žinomas šventasis, nors didesnį gyvenimo tarpsnį praleido būtent Vilniuje.

KELIAS Į ALTORIAUS GARBĘ

Kai 1702-ųjų balandžio 18-ąją Pinsko jėzuitų kolegijos rektorius Martynas Godebskis nusileido į bažnyčios kriptą ieškoti visiškai užmiršto tėvo Andriejaus Bobolos karsto, jis nė nenutuokė, kad pradeda ilgą ir kupiną netikėtumų šio jėzuito gerbimo istoriją. Nepraėjus nė dešimtmečiui, 1711-aisiais, Pinsko – Turovo unitų vyskupas Porfirijus Kulčyckis jau ėmėsi rinkti pirmąsias žinias apie Andriaus Bobolos kankinystę, o Lucko katalikų vyskupas Aleksandras Vychovskis 1712 m. pradėjo pirmą informacinį procesą savo vyskupijoje. Jo įpėdinis vysk. Joachimas Prebendovskis 1719 m. Pinske atliko antrąjį informacinį procesą, o įsitikinęs kankinystės tikrumu abiejų procesų aktus nusiuntė Romon.

Gausėjant stebuklams ir tirštėjant piligrimų srautui prie t. Andriaus kapo Pinske, 1720-aisiais į Romą pasipylė prašymai iš Lietuvos ir Lenkijos paskelbti t. Andriejų Bobolą palaimintuoju. 40 prašymų surašė valstybės senatoriai, net du prašymus Romon siuntė Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis, o Lenkijos bajorų vardu peticiją pasirašė LDK kancleris Mykolas Servacas Višnioveckis. 1726 ir 1727 metais prie šių prašymų prisidėjo karalius Augustas II, asmeniškai patyręs šio kankinio globą.

1727 m. Lucko vyskupo Stepono Rupnievskio nurodymu atliktas informacinis procesas Polesės Janove, Bobolos kankinystės vietoje. 104 liudininkų klausymas truko daugiau nei savaitę. Šią medžiagą nusiuntus Romon, Šventųjų Apeigų kongregacija paskyrė specialią komisiją Bobolos reikalui tirti, kuri patvirtino 1727-ųjų procesą ir nurodė atlikti Apaštalų Sosto tyrimą Pinske ir Vilniuje. Šiems procesams (1730-1732) vadovavo Lucko ir Vilniaus vyskupai. Pinske išklausyta 114 liudininkų parodymų, patikrinti dar 192 liudininkų parodymai, apžiūrėti kankinio palaikai. Vilniaus vyskupijos komisija tyrimą pradėjo Gardine, kur vyko seimas, idant čia būtų galima lengviau apklausti suvažiavusius bajorus. Vilniuje apklaustas 31 liudininkas; iš Lietuvos jėzuitų provincijos archyvo surinktos žinios apie Andriaus Bobolos gyvenimą. Nors popiežius Benediktas XIV jau 1755 m. vasario 9 d. patvirtino kankinystės dėl tikėjimo faktą, dėl įvairių priežasčių užsitęsusios beatifikacijos teko laukti ištisą šimtmetį. Tik 1853 m. spalio 30 d. Romoje,Šv. Petro bazilikoje, popiežius Pijus IX iškilmingai paskelbė Andriejų Bobolą palaimintuoju.

Pal. Andriejaus gerbimą Lenkijoje ypač sustiprino įvykis, 1819-aisiais nutikęs Vilniuje. Vieną vakarą dominikonas Aloyzas Koženieckis netikėtai išvydo Andrių Bobolą savo celės viduryje. Andriejus paliepė atidaryti langą. Pravėręs jį dominikonas išvydo ne vienuolyno kluatrą, o plačiai ligi pat horizonto nusidriekiančią lygumą, kurioje daugybė rusų, turkų, prancūzų, anglų ir kt. tautų batalionų neregėtai atkakliai kovėsi tarpusavyje. „Tai Pinsko apylinkės, kuriose aš buvau nukankintas, – paaiškino reginį Andrius Bobola. – Kai žmonės sulauks tokio karo, stojus taikai bus atkurta Lenkija, o aš būsiu pripažintas jos pagrindiniu globėju.“

Ši pranašystė, papasakota privačiame laiške ir 1855-aisiais pirmąsyk paskelbta viename italų žurnale, išsipildė po Pirmojo pasaulinio karo. Todel jau 1920-aisiais Lenkijos episkopatas kreipėsi į popiežių Benediktą XV, prašydamas pal. Andriejų paskelbti šventuoju ir paskirti pagrindiniu atgimusios Lenkijos globėju. Tų pat metų rugpjūtį, kai bolševikų kariuomenė buvo atsidūrusi prie pat Varšuvos, aidint priešo pabūklams Varšuvos gatvėmis nužygiavo procesija su palaimintojo relikvijomis, o bažnyčiose atlikta novena jo garbei. Pavojus praėjo. Prašydami Palaimintąjį kanonizuoti į popiežių kreipėsi Polesės gyventojai, maršalas Pilsudskis, lenkų jėzuitai.

1922 m. Ida Kopecka nukentėjo nuo pernelyg intensyvaus apšvitinimo Rentgeno spinduliais – išdegė ir smarkiai pūliavo jos pilvo ertmė. Sesuo Aloyza Dobrzyńska, sirgusi kasos vėžiu, 1933 m. buvo ruošiama operacijai, kurios taip ir neprireikė. Abi ligonės staiga ir visiškai pagijo. Kai 1937-aisiais šių stebuklų tikrumas buvo oficialiai patvirtintas, kliūčių kanonizacijai nebeliko. 1938 m. balandžio 17 d., per pačias Velykas, pal. Andriejus Bobola buvo paskelbtas šventuoju.

AR TIK LENKIJOS ŠVENTASIS?

Paradoksas, tačiau šiandien Lenkijoje itin gerbiamas (jo vardu dedikuota daugiau kaip šimtas bažnyčių) šventasis Andriejus savo žemiškąjį gyvenimą buvo labiau susiejęs būtent su Lietuva. Kilęs iš Mažosios Lenkijos, studijas pradėjo Braunsbergo jėzuitų kolegijoje, priklausiusioje Lietuvos jėzuitų provincijai. 1611-aisiais, baigęs kolegiją ir nusprendęs tapti jėzuitu, pasibeldė į Lietuvos provincijos naujokyno Vilniuje prie Šv. Ignaco bažnyčios duris. Visą likusį gyvenimą dirbo įvairiuose Lietuvos jėzuitų provincijos (ji apėmė Prūsiją ir dalį Lenkijos – Mozūriją su Varšuva ir Varmiją) namuose – Vilniuje, Braunsberge, Pultuske, Nesvyžiuje, Bobruiske, Plocke, Varšuvoje, Lomžoje, Pinske ir Polocke. Po mirties pagarsėjo stebuklais LDK pietuose esančiame Pinske, į kurį iš įvairių Lietuvos vietų prie jo kapo traukdavo piligrimai (pvz., jėzuitai iš Vilniaus akademijos).

Vien Vilniuje šventasis Andriejus praleido beveik trečdalį (virš dvidešimties) savo gyvenimo metų: dvejus metus (1611–1613) naujokyno namuose prie Šv. Ignaco bažnyčios, septynerius filosofijos ir teologijos studijų metus Vilniaus akademijoje (1613–1616, 1618–1622), galiausiai net dvylika metų (1624–1630, 1646–1652) Profesų namuose prie Šv. Kazimiero bažnyčios (čia dar sykį apsigyveno 1655-aisiais, tačiau neilgam – bėgti į Pinską privertė prie sostinės artėjanti Maskvos kariuomenė). Profesų namuose tėvas Bobola dirbo pamokslininku, nuodėmklausiu, bažnyčios rektoriumi, namų vyresniojo patarėju, aiškino Šv. Raštą ir tikėjimo tiesas, vadovavo miestiečių Marijos sodalicijai. Būtent Vilniuje 1622 m. kovo 12 d. (tą dieną pirmaisiais jėzuitų šventaisiais Romoje paskelbti Ignacas Lojola ir Pranciškus Ksaveras) vyskupo Eustachijaus Valavičiaus buvo įšventintas kunigu. Šv. Kazimiero bažnyčioje 1630-ųjų birželio 2 d. davė keturis iškilmingus profeso įžadus. Vilniuje profesas tėvas Andriejus trumpam apsilankydavo kas treji metai, dalyvaudamas Lietuvos jėzuitų provincijos kongregacijoje.

Nežinome, kodėl, būdamas lenkas, Andrius Bobola įstojo į Lietuvos jėzuitų provinciją. Galbūt paprasčiausias atsitiktinumas, kurių tais laikais pasitaikydavo itin dažnai. Sunkiau atsakyti, kodėl scholastiko Andriaus giminėms, panūdusiems susigrąžinti jį į Lenkijos jėzuitų provinciją, to padaryti nepavyko. 1621-aisiais, kai Andriejus dar tebestudijavo teologiją Vilniaus akademijoje, jėzuitų generolas Mucijus Vitelleschis giminėms prašant nurodė Lietuvos jėzuitų provincijolui nedelsiant išsiųsti Bobolą į Lenkijos provinciją, „jeigu tam nekliudys kokia nors rimta priežastis“ Matyt, tokios priežasties būta, kadangi Andriejus liko Lietuvos provincijoje visam gyvenimui. Kokia ji, galime tik spėlioti. Galbūt paties Andriejaus Bobolos nenoras?

Nors tėvo Andriejaus Bobolos biografiją dar 1868 m. lietuviškai paskelbė vyskupas Valančius savo „Šventųjų gyvenimuose“, šis šventasis Lietuvoje beveik nežinomas ir šiandien. Jo pėdsakus Vilniuje liudija atminimo lenta bei altoriaus paveikslas jėzuitų Šv. Kazimiero bažnyčioje. Čia per liturginį Šventojo minėjimą (gegužės 16 d.) ir artimiausią sekmadienį pagerbimui išstatoma šv. Andriejaus Bobolos relikvija.

KODĖL ŠVENTASIS?

Šv. Andriejus Bobola – vienas iš 23 jėzuitų kankinių, atidavusių gyvybę už tikėjimą. Per 1655 m. kilusį Lenkijos ir Lietuvos karą su Maskva Lietuvoje siautėję kazokai rodė ypatingą neapykantą tam, kas lenkiška/lietuviška ir katalikiška. Apaštalavimu pagarsėjęs tėvas Bobola kazokų buvo užkluptas Polesės Janovo apylinkėse, besiruošiantis vežimu trauktis nuo artėjančio priešų būrio. Atsisakęs atsižadėti katalikų tikėjimo, tėvas Bobola, pririštas tarp dviejų arklių, 4 kilometrus varytas į Polesės Janovą, kur egzekucija tęsėsi mėsininko skerdykloje. Paguldžius kankinį ant skerdiko stalo, ant galvos užspaustas jaunų ąžuolo šakelių vainikas. Kūnas svilintas ugnimi, po nagais suvarytos skiedros, nuo delnų peiliu nudirta oda. Tyčiojantis iš kunigo nuo viršugalvio nuluptas tonzūros pavidalo odos gabalas, nuo krūtinės ir nugaros – arnoto formos odos plotas. Nupjauta nosis ir lūpos, išdurta dešinė akis, per gilią skylę sprande ištrauktas liežuvis. Pakabinę kankinį už kojų žemyn galva, žiūrėdami į konvulsijų tampomą kūną, kankintojai juokėsi: „Žiūrėkite, kaip šoka!“ Kankynes užbaigė du mirtini kirčiai į kaklą trečią valandą dienos. Buvo 1657-ųjų gegužės 16-oji, Viešpaties Dangun žengimo šventės išvakarės.

Tėvas Bobola tapo 49-uoju iš eilės jėzuitų kankiniu vadinamojo „tvano“ (1655–61 m. karo su Maskva) metais; tuomet nužudyta daugybė kitų vienuolių, kunigų, pasauliečių. Kodėl iš jų visų tik Andrius Bobola šiandien gerbiamas kaip šventasis? Galbūt atsakymo ieškoti reikia jo žemiškajame gyvenime?
Panašu, kad šiam kankiniui dar esant gyvam niekas nebūtų ryžęsis pranašauti būsimos jo šventumo garbės – tėvas Andriejus visiškai niekuo neišsiskyrė. Niekada nėjo aukštų pareigų. Nepasižymėjo mokslo pasiekimais (neišlaikė baigiamojo teologijos egzamino).

„Vidutiniškumą“ liudija ir dvasinė tėvo Bobolos charakteristika, pateikta jam atlikus tercijatą 1622–23 m. Nesvyžiuje. Rekolekcijas tėvas Andriejus atliko naudingai, nors ir su didelėmis valios pastangomis. Patarnaudamas virtuvėje rodė didelį nuolankumą. Noriai atliko maldingą kelionę elgetaudamas. Katekizmo mokė su vidutinišku užsidegimu, užtat uoliai darbavosi misijose. Pamaldumas, maldos dvasia, nuolankumas, paklusnumas, kuklumas ir taisyklių laikymasis – vidutiniški; čia galima dar daug nuveikti. Neišgyvendintos ydos: lengvi suirzimo protrūkiai, vos vidutiniškai valdomas emocionalumas, per didelis aistringumas, silpnai valdomas liežuvis, per menkas abejingumas vyresniųjų nurodymams. Choleriško-sangviniško temperamento, menkai susivaldąs, bet sykiu labai nuoširdus ir pilnas užsidegimo.
Į klausimą, kodėl Andrius Bobola tapo šventuoju, vienas jo biografas atsako paprastai: nežinau. „Gal to žmogaus širdyje buvo kas nors labai giliai paslėpta ir neregima žmonėms, taip pat nepažeidžiama ydos – koks nors paslapčia švytintis kristalas. O gal nieko tokio ir nebuvo. Gal paprasčiausiai Viešpačiui Dievui patiko išsirinkti vieną iš daugelio, idant Dievo galybė pasirodytų netobulame, neišsiskiriančiame iš daugelio. Manau, kad nedera akiplėšiškai skverbtis į išrinkimo paslaptis. Telieka tai paslėpta ir nežinoma, nes koks gi būtų pasaulis be paslapties?“

REGIMOS PASLAPTYS

Paslaptingas Andriejaus Bobolos atradimas 1702-aisiais akivaizdžiai liudija, kad šventuosius parenka ne žmonės – juos parodo Dievas. Po kuklių laidotuvių (kūnas buvo įdėtas į juodai dažytą karstą su užrašu Pater Andreas Bobola Societatis Jesu („Jėzaus Draugijos tėvas Andrius Bobola“) ir nuleistas į kriptą po didžiuoju altoriumi), tėvas Andrius Bobola nugrimzdo į užmarštį. Kai Pinsko kolegijos rektorius Martynas Godebskis laužė galvą, kaip Šiaurės karo metu nuo priešų armijų apsaugoti kolegiją, į ką kreiptis pagalbos ir užtarimo, jam pasirodė nežinomas jėzuitas, iš kurio mielo ir patrauklaus veido sklido nežemiška šviesa. Nežinomasis papriekaištavo rektoriui, kam jis ieškąs gynėjų ne ten, kur būtų galima juos rasti, ir pažadėjo, kad jis pats, Andrius Bobola, apsaugos kolegiją, jei rektorius atras jo kūną, palaidotą bendroje kriptoje, ir padės atskirai. Po trijų dienų paieškų (nei rektorius, nei kas kitas jau nežinojo, kur palaidotas ir kas buvo Andrius Bobola) suradus karstą aptiktas tarsi vakar palaidotas kūnas. Nepaisant nuolatinės drėgmės ir šalia yrančių kūnų, kankinio palaikai nebuvo suirę, neskleidė jokio kvapo, buvo matyti aiškios kankinimų žymės, nuo sukrešėjusio kraujo raudonavo žaizdos, visos kūno dalys buvo minkštos, lanksčios ir elastingos. Pasklidus žiniai Pinsko ir apylinkių gyventojai ėmė rinktis ir melstis prie langelio kriptos, kurioje tėvo Bobolos palaikai ilsėjosi naujame karste ant pakylos. Kankinys pažadą ištesėjo – plėšikaujančios armijos aplenkė Pinsko kolegiją, o didysis 1709-10 m. maras aplenkė visą Pinsko kraštą. Tėvo Andriaus gerbimas sparčiai išaugo. 1739 m. sudėtas oficijumo tekstas ir litanija tėvo Andriaus Bobolos garbei.

Panaikinus Jėzaus draugiją 1773 m., Pinsko kolegijos bažnyčia 1784 m. perduota unitams kaip vyskupijos katedra, tačiau 1793 m. Rusijos imperatorė Kotryna II panaikino Pinsko unitų vyskupiją ir katedrą atidavė stačiatikių vienuolynui. Vienuoliai gerbė kankinio relikvijas, prie kurių melsdavosi ir vietiniai stačiatikiai, tačiau vėliau sumanyta užkasti stebuklingąjį kūną į žemę Apie tai sužinoję jėzuitai 1808 m. perkėlė kūną į savo bažnyčią Polocke. Ją perdavus stačiatikiams, 1830 m. palaikai darsyk perkelti – šiuokart į Polocko dominikonų bažnyčią.

Po Spalio perversmo į Palaimintojo relikvijas ėmė kėsintis bolševikų valdžia. 1919 m. darbo liaudžiai reikalaujant nesėkmingai norėta atlikti „relikvijų tyrimą“. 1922-ųjų birželį pasirodžius žiniai, kad atidarius Polocke esantį stačiatikių šventosios Eufrozinos relikvijorių buvo rasti tik sudūlėję kaulai, nutarta demaskuoti ir katalikų „prietarus“. Birželio 23 d. atvykusi valdžios komisija nuėmė karsto antspaudus, nuvilko arnotą, albą ir biretą ir nuogą kūną kone vertikalioje padėtyje smarkiai trenkė žemėn. Visų nuostabai palaikai nesubyrėjo; komisija, palikusi kūną atvirame karste, išsinešdino. Vis dėlto, nepaisydama katalikų protestų, valdžia nutarė kūną išgabenti. Liepos 20 d. ginkluoti asmenys įsiveržė į bažnyčią ir pagrobė relikvijas. Palaimintojo kūnas išvežtas į Maskvą ir padėtas Liaudies sveikatos komisariato Higienos muziejuje.

Dėl žemės reformos kilus badui, bolševikų valdžiai humanitarinę pagalbą javais suteikė Apaštalų Sostas. Tuo pat metu popiežius Pijus XI griežtai pareikalavo grąžinti Palaimintojo relikvijas. Valdžia sutiko su sąlyga, kad bus laikomasi didžiausio slaptumo ir kad relikvijos nebus gabenamos per Lenkiją. 1923 m. spalį relikvijorius, rastas muziejaus užkaboriuose, krovininiu geležinkelio vagonu pervežtas į Odesą, o iš ten – laivu į Italiją. Patvirtinus relikvijų autentiškumą, Palaimintojo kūnas padėtas jėzuitų Il Gesu bažnyčioje. 1938 m. Andrių Bobolą paskelbus šventuoju, jo palaikai iškilmingai pervežti į Varšuvą. Relikvijos, pakeliui pagerbtos Liublijanoje, Budapešte, Bratislavoje, birželio 20 d. pasiekė galutinį tikslą – jėzuitų namus Rakowiecka gatvėje nr. 61. Išskyrus trumpą evakuaciją karo metais (1939–1945), ten jos gerbiamos iki šiandien.

JŠ pagal www.sventumogarsas.lt

Gegužės 13 d. minimos dar vienos Fatimoje įvykusių Dievo Motinos apsireiškimų metinės. Šias metines išgyvename labai neramiais laikais, kai pilno masto karas yra tiesiog „už tvoros”, kai socialiniai ir ekonominiai mechanizmai visame pasaulyje buvo sugriauti arba įtempti dėl “Pandemija” operacijos.

Fatimoje Dievo Motina turėjo žmonijai perduoti mintį, kaip įveikti pasaulines krizes ir dramas, su kuriomis susiduriame.

Ji sakė, kad Dievo bausmės įvyksta tada, kai žmonija nukrypsta nuo Dievo įstatymų.

Prie to galima pridėti Katalikų Bažnyčios katekizmo punktus apie „nuodėmes, šaukiančias Dievo keršto”, kurie dabar minimi labai retai arba visai neminimi. Labai tikėtina, kad būtent šias nuodėmes turėjo omenyje Dievo Motina, kalbėdama vaikams Fatimoje.

Pirmoji tokia nuodėmė yra Homicidium voluntarium – savanoriška, tyčinė žmogžudystė. Dabartiniame mainstreame žmonės tai supranta kaip paprastą žmogžudystę ir dažnai pamiršta, kad tokia pat žmogžudystė yra abortas. Verta prisiminti, kad 2022 m. visame pasaulyje per „abortus” buvo nužudyta daugiau kaip 70 mln. žmonių. Šis rodiklis per vienerius metus viršija mirčių skaičių per visus didžiuosius XX a. karus!

Antrasis yra Peccatum Sodomitarum – sodomijos nuodėmė. Vėlgi ne paslaptis, kad plačiųjų Vakarų šalys, su retomis išimtimis, ne tik įteisina šią nuodėmę kaip įprastą teisinę praktiką, bet ir skatina ar leidžia propaguoti tokį elgesį naudodamosi visomis masinės informacijos priemonėmis, negailėdamos finansinių išteklių įvairioms šia kryptimi veikiančioms agentūroms remti.

Lietuva šiuo metu šioje srityje elgiasi pakankamai santūriai, tačiau tendencija homoseksualius santykius teisiniu požiūriu prilyginti normaliai šeimai akivaizdi ir čia.

Trečiasis – Clamor populi oppressi – paprastai apibūdinamas kaip vargšų, našlių ir našlaičių engimas, nors pažodžiui iš lotynų kalbos jis reiškia „engiamų žmonių šauksmas”. Ši nuodėmė esamuoju laiku gali tiesiogine prasme neatrodyti taip, kaip pateikta jos tiesioginiame aprašyme. Vis dėlto galima matyti, kad 2020-2021 m. vykdyta operacija „Pandemija” turėjo įtakos tam, kad gerokai sumažino viduriniosios klasės turtą ir taip sumažino gyventojų daugumos įtaką valstybėse priimamiems sprendimams.

Ketvirtoji nuodėmė, šaukianti dangaus keršto, yra Iniustitia in mercenarium – pabrėžiant, kad „nemokamas deramas darbo užmokestis darbininkams”. Pažodinis vertimas iš lotynų kalbos yra „neteisingumas prekyboje ar tvarkant reikalus”. Šioje platesnėje sąvokoje nesunku pateikti pavyzdžių. Afera po aferos Rusijoje, JAV ar Europos šalyse.

Verta paminėti, kad Dievo Motina taip pat tiksliai nurodė vadinamąsias „Rusijos klaidas”. Šiandien gali atrodyti, kad šios „klaidos” mus pasiekia iš Vakarų. Tai tiesa, tačiau iš kur šios „klaidos” atsirado Vakaruose? Juk dar XX a. septintajame dešimtmetyje jų ten iš esmės nebuvo. O skyrybos, abortai ir LGBTQ+ – visa tai yra XX a. paskutinio ketvirčio istorija. Priešingai, Rusijoje pirma grožinė apysaka, kurioje pozityviai aprašytas homoseksualumas, pasirodė 1906 m. – Michailo Aleksejevičiaus Kuzmino apsakyme „Krylja”, kuris buvo atviras homoseksualas. Sovietų Rusijoje – pirmojoje pasaulio šalyje – 1920 m. buvo įteisinti abortai. Būtent Rusijoje buvo kuo labiau išgirstas „karo komunizmo ir kolchozų engiamų žmonių balsas”.

Matome, kad nuodėmių, šaukiančių dangaus keršto, vis dar gausu. Dievo Motina mums duoda tokią gelbėjimosi priemonę: „Atgaila! Atgaila! Atgaila!” ir pirmųjų mėnesio šeštadienių pamaldumas.

Kad pasuktume istorijos tėkmę, turime atsigręžti į Fatimos Dievo Motiną su rožinio malda ir Komunija pirmaisiais mėnesio šeštadieniais. Pasaulyje nėra tokios problemos, kurios nebūtų galima išspręsti rožinio pagalba. Kreipkimės į savo Motiną, į Nekaltąją, ir nedelskime, juk Lietuva – Marijos Žemė!

Aleksandras Stralcovas