Sekmadienis, 2026.11.08
●Vilnius --° Vardadieniai: kraunama…

Kremlius jau kloja kelią Baltijos šalims: „rusakalbių apsauga“ gali virsti pavojingu pretekstu

Kremlius intensyvina teisinį spaudimą Baltijos valstybėms, o Rusijos ankstesnių veiksmų prieš kaimynes fone į tai NATO turės žiūrėti itin rimtai. Maskva nuo 1939 metų invazijos į Rytų Lenkiją iki 2022-ųjų plataus masto karo Ukrainoje ne kartą pasitelkė užsienyje gyvenančių rusakalbių „gynybos“ argumentą karinei intervencijai teisinti, rašo Stuartas Dowellas portale „TVP World“.

Vilniaus universiteto mokslininkas Pavelas Lavrinecas liepą žurnalistams sakė, kad Lietuvos rusai veikiausiai mažiausiai norėtų, jog jų interesų ginti imtųsi Rusija. Pasak jo, dalį didžiausių šios bendruomenės problemų sukūrė būtent pati Maskva.

Šie žodžiai įgavo papildomo svorio Vladimirui Putinui apkaltinus Baltijos šalis netinkamu elgesiu su rusakalbiais. Jis pareiškė, kad Maskva jau parengė „specifinį požiūrį“ į jų apsaugą, naudojant humanitarines priemones ir tarptautinę teisę. Kadangi Rusija anksčiau būtent tariama rusakalbių teisių apsauga grindė kaimyninių šalių puolimus ir okupacijas, tokie signalai vertinami ypač rimtai.

NATO viešai rengiantis galimoms Rusijos provokacijoms prie rytinio Aljanso flango, V. Putino pareiškimai leidžia įžvelgti ir kitą, galimai dar skaudesnių pasekmių turinčią grėsmę, pažymi S. Dowellas. Maskva vėl kelia jau pažįstamą tezę, esą ji turi teisę ginti už savo sienų gyvenančius Rusijos piliečius, rusakalbius ir plačiai apibrėžiamus „tautiečius“.

Rusija jau kaupia teisinę bazę prieš Estiją, Latviją ir Lietuvą. Sovietų įsiveržimas į Rytų Lenkiją 1939 metais, intervencija Gruzijoje 2008-aisiais, visiška Krymo aneksija 2014 metais bei plataus masto invazija į Ukrainą 2022 metais rodo, kodėl į tokius veiksmus būtina atkreipti išskirtinį dėmesį.

Teisinis spaudimas gali tapti kariniu pretekstu

Liepos mėnesį „Re:Baltica“, Estijos „Delfi“ ir Lietuvos LRT paskelbtas bendras tyrimas nurodė, kad Rusija kelerius metus rengė bylą prieš visas tris Baltijos valstybes Tarptautiniame Teisingumo Teisme.

Nuo 2022 metų Maskva daug kartų siuntė diplomatines notas, kuriose kalbėjo apie tariamą rusakalbių diskriminaciją. Ji samdė teisininkus, užsakė rusų bendruomenių tyrimus ir ne kartą ragino Baltijos šalių vyriausybes derėtis dėl esą pažeidžiamų tautinių mažumų teisių.

Rusija parengė skundą pagal Tarptautinę konvenciją dėl visų formų rasinės diskriminacijos naikinimo, tačiau formalus teisinis procesas dar nepradėtas.

Net ir nepriklausomai nuo galutinio teismo sprendimo Maskva galėtų iš to gauti politinės naudos. Teismo procesas jos kaltinimams suteiktų matomą tarptautinę platformą ir leistų ne vienus metus didinti teisinį bei diplomatinį spaudimą Baltijos valstybių vyriausybėms.

Latvijos Konstitucijos apsaugos biuras perspėjo, kad Rusija gali pasitelkti teisinius argumentus kaip dingstį ir pateisinimą intensyvesnei agresyviai veiklai ar galimai konfrontacijai su NATO.

Praėjusią savaitę, Tarptautinio jungtinio kultūrų forumo Sankt Peterburge paraštėse kalbėdamas su žurnalistais, V. Putinas tvirtino, kad Maskva šiuo klausimu yra parengusi konkretų požiūrį ir reaguos humanitarinėje srityje bei pagal tarptautinę teisę.

Maskva sistemingai kuria dokumentinį pagrindą

Rusija ne kartą mėgino suteikti teisinį pavidalą karinėms intervencijoms, kuriomis buvo pažeistas kitų valstybių suverenitetas.

Tokia praktika siekia 1939 m. rugsėjo 17 d., kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Rytų Lenkiją. Tada Maskva teigė, kad Lenkijos valstybė esą nustojo egzistuoti, todėl Raudonoji armija privalanti ginti ukrainiečius ir baltarusius. Šis puolimas vyko po nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos susitarimo pasidalyti Lenkiją.

Prieš 2008 metų karą Gruzijoje Rusija masiškai dalijo savo pasus Pietų Osetijos ir Abchazijos gyventojams. Prasidėjus karui, Maskva rėmėsi atsakomybe už Rusijos piliečius. Vėliau ES tyrimas kritikavo vadinamąją pasizacijos politiką, nes ji kenkė Gruzijos suverenitetui.

2014 metų kovą, aneksuodamas Krymą, V. Putinas žadėjo Ukrainoje gyvenančius rusus ir rusakalbius ginti politinėmis, diplomatinėmis bei teisinėmis priemonėmis.

Prieš 2022 metų vasarį prasidėjusią plataus masto invaziją į Ukrainą teisiniai pasirengimai buvo ypač detalūs. Vasario 21 dieną V. Putinas pripažino separatistinius darinius Donecke ir Luhanske nepriklausomomis valstybėmis. Kitą dieną Maskva ratifikavo su jais savitarpio pagalbos sutartis, o Federacijos Taryba leido V. Putinui naudoti Rusijos pajėgas užsienyje.

Vasario 24 dieną pradėjęs invaziją, V. Putinas rėmėsi šiomis sutartimis, parlamento suteiktu leidimu ir JT Chartijos 51 straipsniu, reglamentuojančiu savigyną.

Toks legalizmas įtvirtintas ir pačiose Rusijos institucijose. 2020 metais V. Putino įvykdyta konstitucinė reforma įpareigojo valstybę ginti užsienyje esančius „tautiečius“. Šis terminas suformuluotas sąmoningai plačiai: jis apima ne tik Rusijos piliečius, etninius rusus ar rusakalbius, bet ir asmenis, turinčius istorinių, kultūrinių ar kilmės ryšių su Rusija.

Šių metų gegužę V. Putinas pasirašė teisės aktus, pagal kuriuos Rusijos pajėgos gali būti dislokuojamos užsienyje siekiant apsaugoti Rusijos piliečius, susiduriančius su tam tikromis užsienio valstybių baudžiamojo persekiojimo formomis.

Sprendimai dėl „nacių bendrininkų“

Maskvos Tverės rajono teismas 13 Baltijos šalių nacionalistų ir penkias organizacijas pripažino nacistinės Vokietijos bendrininkais, vykdžiusiais karo nusikaltimus bei nusikaltimus žmoniškumui Didžiojo Tėvynės karo metais. Apie tai skelbė Maskvos teismų spaudos tarnyba.

Šių metų rugsėjį prašymą dėl tokio pripažinimo pateikė Generalinė prokuratūra. Teismas nagrinėjo archyvinius dokumentus ir kitą medžiagą apie šių asmenų bei organizacijų veiklą Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu, o po nagrinėjimo prašymą patenkino.

Teismo sprendimu nacistinės Vokietijos bendrininkais pripažinti Aina-Ervinas Mere, Ralfas Gerretsas, Julius Jennokas, Viktoras Bernhardas Arajsas, Gebertas Janovičius Cukuras, Gustavas Adolfas Celminis, Rudolfas Karlovičius Bangerskis, Voldemaras Veisas, Juozas Ambrazevičius, Juozas Lukša, Bronius Kviklys, Algirdas Klimaitis ir Antanas Impulevičius. Toks pat statusas suteiktas organizacijoms „Omakaitse“, „Aizsargi“, „Pērkonkrusts“, „Lietuvių aktyvistų frontas“ ir „Lietuvių tautininkų sąjunga“.

Pastaraisiais metais, ypač 2024–2026 metais, Rusijos Tyrimų komitetas ir Generalinė prokuratūra masiškai pradeda baudžiamąsias bylas dėl tariamo „genocido prieš tarybinius piliečius“ Didžiojo Tėvynės karo metais. Taip kuriamas teisinis pagrindas reikalauti Baltijos šalių piliečių, tarp jų istorikų, politikų ir visuomenės veikėjų, paieškos per Interpolą, jų išdavimo bei daryti politinį spaudimą Baltijos valstybėms.

Kartu Rusijos propaganda nuosekliai nutyli Sovietų Sąjungos nusikaltimus, įskaitant okupaciją ir Ribentropo-Molotovo pakto su nacistine Vokietija pasirašymą.

Tokiu būdu Maskva taip pat mėgina skleisti istorinių abejonių naratyvus. Pateikdama dokumentus ir teismų sprendimus, ji tikisi pakenkti Baltijos šalių įvaizdžiui užsienyje, ypač valstybėse, kurios istoriškai yra labiau nutolusios nuo šio regiono.

Pažymima, kad Antanas Impulevičius dėl kolaboravimo su naciais SSRS jau buvo nuteistas myriop 1962 metais. Tai kelia papildomų klausimų, kodėl šis klausimas Rusijoje vėl iškeltas būtent dabar.

Ką Maskva teigia ginanti?

Latvijoje ir Estijoje gyvena gausios rusakalbių bendruomenės, daugiausia susiformavusios dėl sovietmečio migracijos. Etniniai rusai sudaro apie 23 proc. Latvijos ir 20,2 proc. Estijos gyventojų. Estijos pasienio mieste Narvoje vyrauja rusų kalba.

Abi valstybės po dešimtmečius trukusio sovietinio dominavimo stiprina savo valstybines kalbas. Estija 2024 metais pradėjo palaipsniui atsisakyti mokymo rusų kalba, o visą perėjimą planuoja užbaigti iki 2030 metų. Latvija sugriežtino kalbos reikalavimus švietimo sistemoje bei kai kuriems Rusijos piliečiams, norintiems išlaikyti teisę gyventi šalyje.

Europos Tarybos ekspertai yra iškėlę klausimų dėl dvikalbio švietimo ir mažumų kalbų teisių ribojimų. Tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismas patvirtino Latvijos švietimo reformą, pripažinęs būtinybę apsaugoti ir stiprinti latvių kalbą po daugiau nei pusę amžiaus trukusios sovietinės okupacijos. Teismas nustatė, kad reformos buvo proporcingos ir rusakalbių mokinių nediskriminavo.

Nepaisant to, Maskva šiuos klausimus paverčia tarptautine kampanija, grindžiama pretenzijomis į kitų suverenių valstybių teritorijoje gyvenančius rusakalbius, net jei pačios bendruomenės Rusijos apsaugos neprašo.

Ukrainos patirtis

Ukrainos pavyzdys rodo, kodėl kalbos vartojimo ir politinio lojalumo negalima tapatinti. Kyjivas ribojo rusų kalbos naudojimą švietime, administravime, žiniasklaidoje ir kitose viešojo gyvenimo srityse, siekdamas stiprinti ukrainiečių kalbą po šimtmečius trukusios jos marginalizacijos.

Venecijos komisija pripažino Ukrainos poreikį skatinti valstybinę kalbą, tačiau 2019 metų vertinime padarė išvadą, kad teisės aktai nesugeba užtikrinti tinkamos pusiausvyros tarp ukrainiečių kalbos stiprinimo ir mažumų kalbų teisių apsaugos.

Vis dėlto ukrainiečių nuostatos prieštarauja Maskvos bandymams kalbėti visų rusakalbių vardu. Šių metų gegužę ir birželį atlikta apklausa parodė, kad 78 proc. respondentų Ukrainos kontroliuojamoje teritorijoje nesutiko su teiginiu, esą rusakalbiai patiria sisteminį persekiojimą. Tarp namuose daugiausia rusiškai kalbančių respondentų šį kaltinimą atmetė 59 proc.

Po plataus masto Rusijos invazijos perėjimas prie ukrainiečių kalbos paspartėjo. Kyjivo tarptautinio sociologijos instituto duomenimis, namuose daugiausia ukrainietiškai kalbančių gyventojų dalis išaugo nuo 52 proc. 2020 metais iki 63 proc. 2025 metais. Daugiausia rusiškai kalbančiųjų dalis tuo metu sumažėjo nuo 25 proc. iki 13 proc.

Rusijos politika okupuotose teritorijose

Rusijos elgesys su ukrainietiškai kalbančiais žmonėmis okupuotose teritorijose atskleidžia jos tikrąjį požiūrį į kalbą ir mažumų teises. Liepą „Human Rights Watch“ užfiksavo, kad okupacinė valdžia pašalino ukrainiečių kalbos mokymą iš mokyklų ir baudė vaikus, kurie toliau mokėsi ukrainietiškai nuotoliniu būdu.

2024 metais Tarptautinis Teisingumo Teismas nustatė, kad Rusija pažeidė rasinės diskriminacijos konvenciją dėl ukrainiečių kalbos ugdymo okupuotame Kryme. Būtent šia konvencija Maskva dabar ketina remtis prieš Baltijos šalis.

Pasak S. Dowello, tai sugrąžina prie P. Lavrineco perspėjimo: rusakalbių bendruomenės gali atsidurti tarp savo valstybių vyriausybių ir kaimyninės šalies, kuri pretenzingai reikalauja teisės joms atstovauti. Pavojus yra tas, kad tuo metu, kai NATO fiksuotų Rusijos karių sienos kirtimą Baltijos šalyse, Maskva jau galėtų būti daugelį metų kūrusi argumentą, esą ji turi visą teisę ten būti.

Dalintis Facebook Messenger