Pravieniškių kalinių įspėjimas jaunimui: priklausomybių kaina gali būti viskas

Alkoholis, narkotinės medžiagos ir rūkymas priskiriami prie priklausomybių, darančių didelę žalą žmogui. Ypatingas dėmesys skiriamas jaunimui, kuris neretai ryžtasi išbandyti psichoaktyviąsias medžiagas.

Toks eksperimentavimas kai kuriais atvejais baigiasi gydymo įstaigoje, o kartais jauno žmogaus išgelbėti nebepavyksta. Rizika ypač didelė vartojant elektroninių cigarečių skysčius, kurių sudėtis nėra aiški.

Portalo tv3.lt žurnalistai lankėsi Pravieniškių 1-ajame ir 2-ajame kalėjimuose. Su čia bausmes atliekančiais nuteistaisiais buvo kalbama apie priklausomybių žalą, jų patirtas pagundas nusikalstamame pasaulyje bei už grotų, taip pat apie jaunų žmonių norą dėl trumpalaikio svaigulio rizikuoti gyvybe.

Tėvo perspėjimai paliko ilgalaikį pėdsaką

Iki gyvos galvos nuteistas Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetu vadinamas Henrikas Daktaras yra ne kartą viešai teigęs, kad niekada nerūkė ir nevartojo narkotikų. Jis pasakojo, kad alkoholiniais gėrimais piktnaudžiavęs nebuvo – esą išgerdavo maždaug kartą per mėnesį, o rūkymą ir narkotikus laikė nepriimtinais sau asmeniškai.

Pasak H. Daktaro, tokį požiūrį stipriai suformavo jo tėvas. Nors šis pats rūkė ir mėgdavo išgerti, sūnui griežtai kartodavo nerūkyti ir nevartoti narkotikų, o vietoje to geriau išgerti 50 gramų alkoholio. H. Daktaras teigė, kad taip jam įsitvirtino supratimas, jog cigaretės ir narkotikai yra blogis.

Jis prisiminė, kad jo draugų aplinkoje buvo ir gėrusių, ir narkotikus vartojusių žmonių. Anot jo, jie mirė sulaukę vos 40–50 metų, o pats jis, beveik sulaukęs 70 metų, liko vienas iš savo bendros kompanijos.

Kalbėdamas apie jaunuolius, kurie išbandę nežinomos sudėties skysčius patenka į ligoninę ar net miršta, H. Daktaras pagrindine priežastimi įvardijo auklėjimą. Jo vertinimu, vaikams dabar suteikiama daug laisvės, jiems esą nustatoma per mažai ribų, todėl jie nebijo ir nori viską išmėginti. Priklausomybei įsitvirtinus, anot jo, atsiranda pasekmės.

H. Daktaras nesutiko, kad šiandien narkotikai jaunimui yra lengviau pasiekiami nei anksčiau. Jis sakė, kad jo laikais Vilijampolėje veikė vadinamieji „taškai“, kuriuose narkotikų buvo galima įsigyti, o vien jo gyvenamoje Vilijampolėje tokių vietų esą buvo keturios.

Jis taip pat pasakojo visada neigiamai vertinęs narkotikus vartojančius žmones. Nors jo aplinkoje tokių asmenų būta, draugai žinojo jo požiūrį ir stengėsi jam to nerodyti. H. Daktaras prisiminė 1992 metų „Vilijos“ atidarymą, kai susirinkę žmonės pasiūlė jam pabandyti narkotikų. Pamatęs, kas vyksta, jis esą griežtai perspėjo, kad dar kartą pakviestas tokiuose dalykuose dalyvauti nebeturės nė vieno draugo.

Vladas Beleckas nerimauja dėl jaunų kalinių būklės

Iki gyvos galvos nuteistas Vladas Beleckas taip pat tvirtino niekada nerūkęs ir nevartojęs narkotikų. Jis sakė, kad jo gyvenime buvo tik alkoholis – laisvėje gerdavo šampaną ir konjaką, o jo aplinkoje sukosi kolekcionieriai, dailininkai bei meno žmonės.

V. Belecką neramina į kalėjimą atvykstančių jaunų žmonių vaizdas. Jo vertinimu, Lietuvos ateitis dėl to atrodo grėsminga. Anot nuteistojo, kalėjime jiems sudaromos tam tikros ribos, kurių jie neturi laisvėje, o ilgainiui atvykusieji atgauna sveikesnę išvaizdą. Jis pasakojo, kad kai kurie nuteistieji, atvežami atlikti arešto bausmės, būna sulysę, pilki ir primena benamius.

V. Beleckas sakė daugiau nei 30 metų nebuvęs laisvėje, todėl negalintis tiksliai spręsti, kas vyksta už kalėjimo sienų. Tačiau iš atvykstančių žmonių būklės jis darė išvadą, kad vyresni kaliniai neretai atrodo geriau už juos.

Jo teigimu, jaunesniems įkalinimo įstaigoje atsidūrusiems žmonėms dažnai niekas nekelia susidomėjimo. Vienas jaunas nuteistasis jam esą pasakė, kad kalėjime ribojamas rūkymas ir daug kas draudžiama. V. Beleckas pasiūlė skaityti, tačiau vaikinas atsakė per visą gyvenimą perskaitęs tik vieną ir jam nepatikusią knygą.

V. Beleckas svarstė, ar dabartiniam jaunimui svarbiausi nėra pinigai, automobiliai, alkoholis ir svaigalai. Jis taip pat teigė pastebintis pagarbos stoką. Pasak jo, įstaigoje esantis Henrikas Daktaras vyresniems kaliniams yra autoritetas, tačiau jaunuoliai mėgina jam ką nors pasakyti, nors tiesiogiai kreiptis nedrįsta.

Abu vyrai augina agurkus ir yra sutarę derlių dalytis pusiau. V. Beleckas pasakojo, kad vienas žmogus paprašė duoti Daktaro dalį, tačiau paragintas tai pasakyti pačiam H. Daktarui į akis, išsigando ir atsisakė.

Pokalbio pabaigoje V. Beleckas jaunimui patarė atsisakyti priklausomybių. Jo manymu, gyvenimas yra gerokai gražesnis už trumpalaikį svaigulį, o narkotikai žmogų tik įtraukia į pražūtingą liūną.

Tadas siekia, kad vaikai nekartotų jo pasirinkimų

Už narkotikų kontrabandą ir prekybą psichotropinėmis medžiagomis nuteistas 44 metų Tadas, kurio vardas pašnekovo prašymu pakeistas, už grotų praleido jau daugiau nei du dešimtmečius.

Jis pasakojo į kalėjimą patekęs būdamas 20 metų. Tadas augo be tėvų, jį augino močiutė. Jis teigė tuomet nevartojęs nei alkoholio, nei narkotikų, sportavęs, tačiau gyveno gatvės aplinkoje. Pinigų poreikis, jo žodžiais, paskatino nusikaltimus, nes anuomet priklausymas nusikalstamam pasauliui buvo laikomas stiprybės ženklu.

Anot Tado, greitai uždirbami pinigai jam susuko galvą, leido pasijusti neliečiamu ir neturinčiu ko prarasti. Bėgant metams jis suprato, kad pinigai neatperka to, kas prarandama. Būdamas nelaisvėje jis sukūrė šeimą, susilaukė sūnaus ir dukros, tačiau negalėjo matyti, kaip jie auga.

Vyras sakė dedantis daug pastangų pasikeisti, nes nori grįžti į šeimą ir nebegrįžti į ankstesnį gyvenimą. Jis pabrėžė praradęs dalykus, kurių negalima įvertinti pinigais, o vaikai žino, kad tėvas kalinamas dėl blogų sprendimų.

Lengvajai nuteistųjų grupei priskiriamas Tadas kiekvieną mėnesį turi dvi trijų dienų išvykas, per kurias aplanko šeimą. Jis teigė namuose kalbantis su vaikais, o su žmona stengiasi juos kreipti į mokslus ir veiklas, kad jiems liktų kuo mažiau laiko šlaistytis pakampiais.

Tadas su vaikais aptaria ir priklausomybių pavojų. Jo 13 metų dukra pasakoja apie bendraamžių elgesį, todėl tėvai aiškina, kad nereikia sekti draugų pavyzdžiu. Jis moko vaikus pasitraukti iš blogos aplinkos, net jei dėl to kas nors nustos bendrauti ar į juos pažvelgs kitaip.

Jo teigimu, žmogus nėra silpnesnis ar prastesnis, jei atsisako dalyvauti žalinguose dalykuose. Jei draugės veipina, tai esą jų pasirinkimas ir problema, o jo dukra gali pasirinkti kitą kelią.

Tadas pripažino, kad jo aplinkoje visada būdavo žmonių, dėl priklausomybių netekusių šeimų ir namų. Jis sakė, kad panašios taisyklės galioja ir kalėjime: bandymas slėpti problemas ar pritapti prie netinkamos aplinkos toli nenuveda.

Pasak jo, žmogus gali pasikeisti tik pats to norėdamas. Tam būtina sau pasakyti „stop“ ir apsispręsti, kuriuo keliu eiti. Tadas pabrėžė, jog svarbu atsiriboti nuo su nusikaltimais susijusių žmonių ir nuspręsti, ar norima gyventi su šeima, dirbti, keliauti bei nebūti už grotų, ar rizikuoti visa tai prarasti.

Jis įspėjo, kad žmogus gali manyti esantis nepagaunamas, tačiau jei laiku nesustos, ateis ir atsakomybės metas. Tadas teigė norintis būti šalia savo vaikų, padėti jiems ruoštis gyvenimui ir apsaugoti nuo klaidų, kurias padarė pats. Anot jo, svarbiausia suprasti, kad gyvenime visada galima rinktis.