Tėvų rūpestis gali tapti spąstais: 3 klausimai, atskleidžiantys, ar neplanuojate vaiko gyvenimo už jį

Rugsėjį tėvams vėl kyla daugybė sprendimų, susijusių su vaikų ateitimi: kokį būrelį pasirinkti, ar reikalingos papildomos pamokos, ar jau verta pradėti kaupti studijoms. Tačiau rūpinantis atžalos perspektyvomis nesunku nepastebimai pradėti dėlioti jos gyvenimo scenarijų. Ekspertai primena, kad skirtumą tarp pagalbos vaikui ir sprendimų priėmimo už jį ne visuomet lengva atpažinti.

Savarankiški sprendimai prasideda nuo mažų pasirinkimų

Posakį, kad gyvenant tėvų namuose būtina laikytis jų taisyklių, yra girdėjusi ne viena karta. Vis dėlto psichoterapeutė Sonata Aaltonen pabrėžia, kad ilgai sprendžiant vaiko vietoje, vėliau jam pačiam gali būti sunkiau pasirinkti. Anot jos, sprendimų priėmimas yra įgūdis, kurį reikia ugdyti nuo mažens.

Specialistė aiškina, kad galimybė vaikui pačiam apsispręsti stiprina jo savarankiškumą ir pasitikėjimą savo gebėjimais. Taip formuojasi suvokimas, jog jis gali įvertinti aplinkybes ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimą. Jei iki pilnametystės daugumą sprendimų priima tėvai, vaikui gali būti sunku atskirti savo norus nuo tėvų lūkesčių.

Vaikui augant, turėtų keistis ir jo sprendimų apimtis, ir tėvų vaidmuo. Mažam vaikui galima pasiūlyti pasirinkti vieną iš dviejų drabužių ar išbandyti tam tikrą veiklą. Mokyklinukui jau galima suteikti daugiau atsakomybės sprendžiant dėl būrelių ar kišenpinigių, o paauglystėje pasirinkimai tampa glaudžiai susiję su ateitimi.

S. Aaltonen teigimu, tokiais atvejais tėvams svarbu ne nuspręsti vietoje vaiko, bet padėti jam apsispręsti. Užuot iš karto nurodžius, kaip elgtis, verta klausti, kokius variantus jis mato, kas jam svarbiausia ir kokių pasekmių gali turėti skirtingi pasirinkimai. Taip vaikas nelieka vienas su sprendimu, tačiau jo sprendimas taip pat nėra perimamas.

Lūkesčius vaikui galima perduoti ir nepastebint

Pasak psichoterapeutės, galimybę rinktis vaikui suteikti dar nėra sunkiausia. Daug daugiau iššūkių kelia jo sprendimo priėmimas tuomet, kai tėvai būtų pasirinkę kitaip, ypač jei vienam ateities scenarijui ruoštasi daug metų.

S. Aaltonen pažymi, kad vežiojant vaiką į treniruotes ar mokant už pamokas natūraliai norisi, kad tokios pastangos turėtų tęsinį. Tačiau įdėtas laikas, pinigai ir pastangos nesuteikia pagrindo tikėtis konkretaus rezultato.

Tėvų lūkesčius gali išduoti ir mažiau akivaizdūs signalai: veiklos, į kurias investuojama daugiausia, nuolat akcentuojamos vaiko stiprybės ar būdas, kuriuo kalbama apie jo ateitį.

Pavyzdžiui, pinigai, nuo vaiko gimimo atidedami jo ateičiai, gali būti kaupiami vedant geriausių ketinimų. Tačiau jei ilgus metus jie vadinami studijoms skirtais pinigais, vaikui tai gali signalizuoti, ko iš jo tikimasi. S. Aaltonen siūlo tokias lėšas vadinti santaupomis vaiko ateičiai, iš anksto nenustatant jų panaudojimo paskirties.

Draudimo bendrovės ERGO Gyvybės draudimo departamento vadovė Baltijos šalyse Vaida Jauneikaitė-Prakienė taip pat pabrėžia, kad planuojant vaikui būtina palikti erdvės pokyčiams. Jos teigimu, tėvai dažnai iš anksto gana aiškiai įsivaizduoja, kam bus panaudoti vaiko ateičiai kaupiami pinigai, tačiau laikui bėgant gali kisti tiek vaiko planai bei poreikiai, tiek šeimos finansinės galimybės.

Ji nurodo, kad konkretus tikslas gali padėti apskaičiuoti reikalingą sukaupti sumą, tačiau po 10 ar 15 metų jis neprivalo būti nepakitęs. Planuojant ilgam laikotarpiui svarbu realiai įvertinti, kiek šeima gali nuosekliai atidėti, kad kaupimas netaptų našta kasdieniam biudžetui.

V. Jauneikaitė-Prakienė pažymi, kad investiciniame gyvybės draudime galima pradėti nuo 50 eurų per mėnesį, o reguliariai kaupiamos ir investuojamos lėšos turi galimybę augti. Per dešimt ar penkiolika metų gali pasikeisti ir vaiko ketinimai, ir šeimos galimybės, todėl ilgalaikį kaupimą verta laikyti procesu, o ne vienkartiniu sprendimu.

Nenustačius iš anksto, kam tiksliai bus skirti pinigai, su vaiku apie juos kalbėtis vis tiek reikėtų. Priešingai, vaikui augant jį verta vis labiau įtraukti į pokalbius apie ateitį.

Su mažesniu vaiku galima aptarti patį faktą, kad jo ateičiai kaupiamos lėšos. Vėliau jam galima parodyti sukauptą sumą, pasiteirauti apie jo tikslus ir kartu pasvarstyti, kam šių pinigų ateityje galėtų prireikti. Taip vaikas pamažu mokosi galvoti apie savo ateitį, kelti tikslus ir nuspręsti, kas jam svarbu.

Trys klausimai, padedantys įvertinti ribas

Nesvarbu, ar kalbama apie būrelius, mokslus, ar finansus, net suprantant, kad vaikui reikia palikti erdvės, konkrečioje situacijoje ne visada aišku, ar sprendimą lemia jo, ar tėvų norai. S. Aaltonen siūlo sau užduoti tris klausimus.

1. Kieno tai noras – vaiko ar mano?
2. Ar leisčiau vaikui rinktis kitaip, net jei į jo veiklas daug metų investavau laiką, pastangas ar pinigus?
3. Kaip reaguočiau, jei užaugęs vaikas pasirinktų visiškai kitą kelią, nei šiandien jam įsivaizduoju?