Nuo veterinarijos svajonės iki operacinės: kuo gyvena Lietuvos rinktinės gydytojas P. Bakutis

Šiandien P. Bakutis dirba Kauno klinikose, Druskininkuose ir rūpinasi Lietuvos futbolo rinktinės žaidėjų sveikata. Visgi vaikystėje jis savo ateitį siejo ne su žmonių gydymu – ilgą laiką ketino tapti veterinaru. Sprendimą pasuko kita kryptimi noras padėti žmonėms.

Portalo tv3.lt naujajame cikle „Už kadro“ ortopedas traumatologas pasakoja apie kelią į mediciną, studijas, darbą operacinėje, sunkiausias patirtis ir veiklas už ligoninės ribų. Šiame straipsnių cikle pristatomos įvairios profesijos bei žmonės, pasirinkę skirtingus karjeros kelius, siekiant parodyti tai, kas dažnai lieka nematoma.

Sprendimas pakeitė vaikystės planus

P. Bakutis nuo mažens svajojo apie veterinaro profesiją. Daug laiko jis praleisdavo kaime pas senelius, kurie augino gyvulius, todėl toks kelias atrodė natūralus.

Vienuoliktoje klasėje, renkantis mokomuosius dalykus ir kryptį, jis iš pradžių rinkosi tai, kas būtų pravertę veterinarijoje. Tačiau tą vasarą gydytojas suprato turintis stipresnį asmeninį poreikį padėti žmonėms. Būtent dėl to vietoje veterinarijos jis pasirinko mediciną.

Medicina jam nebuvo svetima ir dėl šeimos aplinkos. Nors jo mama nėra gydytoja, ji dirbo Kauno klinikose su magnetinio rezonanso bei kitais radiologiniais tyrimais. Dar vaikystėje P. Bakutis lankydavosi ligoninėje, kartais ir mamos budėjimų metu, todėl ši aplinka jam buvo pažįstama.

Pasirinkimui reikšmės turėjo ir gimnazijos aplinka, kurioje buvo skatinama kelti ambicingus tikslus bei rinktis daug atsakomybės reikalaujančias profesijas. Veterinarija jam atrodė prasminga specialybė, tačiau viduje jis jautė norą išbandyti daugiau.

Medicinoje vien suprasti neužtenka

Gydytojo teigimu, medicinos studijos labiau primena amato mokymąsi nei vien teorijos nagrinėjimą. Jose būtina ne tik suprasti, bet ir įsiminti labai didelį kiekį žinių. Studijos prasideda nuo anatomijos ir kitų pagrindų, o šešeri bendrosios medicinos studijų metai yra tik tolesnio mokymosi pradžia.

Vėliau laukia rezidentūra, o mokymasis, pasak P. Bakučio, tęsiasi visą profesinį gyvenimą. Kaune taikomas probleminis mokymas: vienam moduliui skiriamas maždaug mėnuo ar pusantro, kiekvieną savaitę pateikiama nauja klinikinė situacija. Studentai ją analizuoja, lanko su problema susijusias paskaitas ir ieško sprendimo.

Pasibaigus moduliui laikomas egzaminas, tuomet pereinama prie kitos temos. Toks ritmas šešerius metus gali atrodyti bauginantis, tačiau leidžia iš karto praktiškai taikyti įgytas žinias.

Traumatologija – kur kas daugiau nei gipsas

Ortopedija traumatologija gydytojui buvo pažįstama dar nuo vaikystės traumų ir susižeidusių draugų patirčių. Vis dėlto tik studijuodamas jis suprato, kiek ši sritis iš tiesų plati.

Dažnas žmogus traumatologiją sieja su lūžiu, priėmimu ir gipso uždėjimu, tačiau tai sudaro tik nedidelę darbo dalį. Didžioji dalis vyksta operacinėse, o pati sritis sparčiai keičiasi.

Gydytojas pateikė šlaunikaulio lūžio pavyzdį: anksčiau pacientui galėjo būti taikomas skeletinis tempimas, dėl kurio jis du mėnesius gulėdavo lovoje su prie kojos pritvirtintu svoriu. Dabar tokį pacientą tą pačią dieną galima operuoti, kad jau kitą dieną jis galėtų vaikščioti. Būtent šis skirtumas tarp visuomenės įsivaizdavimo ir tikrosios specialybės apimties jį ypač sudomino.

Nuo rytinio aptarimo iki vakarinio pacientų lankymo

P. Bakučio dienotvarkė nėra įprasta, nes jis save vadina darboholiku. Jis dirba Kauno klinikose ir Druskininkuose, taip pat yra Lietuvos futbolo rinktinės gydytojas, todėl veiklų turi daug ir jos įvairios.

Vis dėlto standartinė darbo diena prasideda rytiniu aptarimu. Jame dalyvauja budintys, prieš tai budėję bei kiti tą dieną dirbantys gydytojai. Jie įvertina naujai hospitalizuotus pacientus, aptaria jų būklę, gydymo planus, jau atliktus veiksmus ir tai, kas laukia toliau.

Po aptarimo gydytojai lanko skyriuje gydomus pacientus, vertina jų savijautą ir būklės pokyčius. Vėliau dažniausiai laukia operacinė – operacijų skaičius priklauso nuo jų sudėtingumo ir trukmės. Vakare pacientai aplankomi dar kartą, siekiant įsitikinti, kad per dieną neatsirado naujų problemų.

Labiausiai įsimena sunkios traumos

Traumatologijoje, anot gydytojo, sudėtingų vaizdų netrūksta, tačiau laikui bėgant prie dalies jų priprantama. Pavyzdžiui, deformuota koja po lūžio ortopedui traumatologui yra įprasta darbinė situacija, nors aplinkiniams toks vaizdas gali kelti stiprų stresą.

Giliausią įspūdį šios srities gydytojams palieka labai sunkios traumos ir trauminės amputacijos. Kadangi jie dirba su galūnėmis – rankomis ir kojomis – būtent tokie atvejai įsimena labiausiai.

Nors specialistai išmoksta šiek tiek atsiriboti nuo komplikacijų ir kitų sunkių situacijų, pacientų istorijos iš galvos visiškai neišnyksta. P. Bakutis su kolegomis yra aptaręs, kad atostogoms reikėtų skirti bent tris savaites: pirmąją savaitę vis dar galvojama apie iki atostogų gydytus pacientus, antrąją šios mintys pradeda slopti, o trečiąją jau kyla mintys apie grįžus laukiančius pacientus.

Grįžus namo darbą padeda atitraukti hobiai ir laikas su vaikais, tačiau prieš užmiegant galvoje vis tiek sukasi tą dieną atliktos bei rytdieną laukiančios operacijos, svarstoma, ką buvo galima padaryti geriau ir ką galima pagerinti ateityje.

Aktyvus laisvalaikis – nepaisant profesijos

Laisvą laiką gydytojas pirmiausia skiria savo vaikams – sūnui Bernardui ir dukrai Barborai. Tačiau jis taip pat mėgsta aktyvias veiklas.

Pastaraisiais metais P. Bakutis renkasi vandens sportą, motociklą, kuriam turi vairuotojo teises, o žiemą slidinėja. Nors jo darbe dažnai tenka gydyti žmones, susižeidusius būtent per tokias pramogas, jis teigia, kad patys medikai užsiima šiomis veiklomis ir tam, kad geriau suprastų jų eigą bei aplinkybes, dėl kurių žmonės patiria traumas.

Vasarą gydomos per vandens pramogas patirtos traumos, o žiemą – slidinėjant susižeidę pacientai.