Šliužai niokojo rapsus, kol ūkininkas rado išeitį: bakterija privertė kenkėjus atsitraukti

Padotnuvio kaime Kėdainių rajone įsikūręs Giknių šeimos ūkis ūkininkavimą grindžia ne cheminiais preparatais, o mikroorganizmais, kuriuos augina patys. Agronomas Edmundas Giknius kartu su tėvais Violeta ir Egidijumi ieško būdų, kaip pasitelkus mokslą bei gamtos procesus spręsti ligų ir kenkėjų problemas.

Kol žemdirbiai susiduria su brangstančiomis trąšomis ir vis griežtesniais aplinkosaugos reikalavimais, Gikniai teigia, kad daugelį sprendimų galima rasti pačioje gamtoje. Tam būtina išmokti tinkamai panaudoti joje esančius mikroorganizmus.

Dirvožemio pusiausvyra – svarbiausias pagrindas

Violetos Giknienės ūkis dirba 410 hektarų žemės, kurioje auginami kviečiai ir rapsai. Šie laukai šeimai yra tarsi atvira laboratorija, nes čia nuolat išbandomi kitokie augalų priežiūros būdai. E. Giknius mano, kad gerų rezultatų pagrindas yra biologinė dirvožemio pusiausvyra.

Ūkyje jau ne vienus metus bendradarbiaujama su mikrobiologais, biochemikais ir laboratorijomis. Pasak agronomo, kuriami produktai padeda ne tik kovoti su šliužų antplūdžiais, bet ir leido visiškai atsisakyti fosforo bei kalio trąšų. Be to, fungicidai Giknių laukuose nenaudojami jau ketvirtus metus.

Šeimos pasirinktas principas – ligas ir kitus iššūkius spręsti pasitelkiant mikroorganizmus. Daugelio augalų ligų priežastis yra patogeniški mikroorganizmai, todėl ūkininkai augalų apsaugai naudoja gerąsias bakterijas ir grybus. Jie išskiriami iš pačių laukų, padauginami ir vėliau grąžinami į dirvą.

Anot E. Gikniaus, dirvoje yra dideli fosforo bei kalio kiekiai, tačiau augalai ne visada gali šias medžiagas pasisavinti. Tinkami mikroorganizmai padeda jas padaryti prieinamas. Grybai taip pat didina augalų šaknų plotą, todėl augalai gali efektyviau įsisavinti maisto medžiagas ir jiems nereikia tokios didelės jų koncentracijos dirvožemyje.

Iš laukų paimti mikroorganizmai tapo ūkio pagalbininkais

Gikniai mikrobiologija susidomėjo maždaug prieš 15 metų, kai ieškojo būdų mažinti ūkio išlaidas. Šeima pastebėjo, kad rinkoje siūlomi biologiniai produktai kainuoja brangiai ir ne visuomet būna pritaikyti vietos sąlygoms.

Pasak Edmundo, trąšų kainos nuolat didėja, o fungicidų veikliosios medžiagos viena po kitos išimamos iš rinkos. Anksčiau naudoti leidžiami preparatai dabar gali būti uždrausti, o likusių priemonių kainos kyla.

Todėl ūkyje nuspręsta auginti grynąsias bakterijų ir grybų kultūras. Jos iš pradžių užauginamos, paskui perkeliamos į kitą terpę, kol tirpale pasiekiamas didžiausias fermentų kiekis. Būtent šie fermentai, kaip nurodo ūkininkas, natūraliai padeda slopinti augalų ligas.

E. Giknius savo laukuose išskyrė tris grybų rūšis, pasižyminčias išskirtiniu poveikiu augalams. Dirvožemio mėginiai iš vietų, kuriose pasėliai augo geriau ir nesirgo, buvo ištirti laboratorijoje. Tyrimai patvirtino, kad ten vyrauja gerieji mikroorganizmai. Šiuo metu šie grybai dauginami ūkio patalpose įrengtuose fermentatoriuose, o per mėnesį Gikniai pasigamina apie 20 tonų gyvojo tirpalo.

Šliužų problema išspręsta be mėlynųjų granulių

Invaziniai šliužai pastaraisiais metais tapo dideliu išbandymu Lietuvos ūkiams. Jie niokoja ne vien daržus ar šiltnamius, bet ir didelius rapsų laukus. Mažuose sklypuose kenkėjus galima rinkti, sūdyti ar naudoti mėlynąsias granules, tačiau dideliuose ūkiuose tokie būdai nėra praktiški. Be to, granulės ne visada veikia, o jų kaina ir prieinamumas kelia papildomų sunkumų.

Giknių ūkyje šliužai ypač smarkiai niokodavo rapsus. Kadangi žemė dirbama paviršutiniškai, jiems susidaro palanki aplinka, o didelės jų koncentracijos granulėmis suvaldyti nepavykdavo. Žala neretai būdavo pastebima tik ryte, kai naktį maitintis išlindę šliužai jau būdavo nukandę ką tik sudygusius augalus.

Ieškodamas sprendimo E. Giknius gilinosi į mokslinius straipsnius, rinko informaciją apie šliužus, vežė juos į laboratoriją ir tyrė jų natūralius priešus bei skrandžio sandarą. Galiausiai iš nugaišusių šliužų jis išskyrė tam tikrą bakteriją. Ją padauginus ir išpurškus laukuose, šliužai, pasak ūkininko, atsitraukė.

Metodas veikia kontaktiniu principu: per užkrėstą dirvą šliaužiantys kenkėjai perima bakteriją, kuri sustabdo jų skrandžio veiklą. Šliužai nustoja maitintis ir pasitraukia. Tokiu būdu Gikniai su jais kovoja jau šešerius metus. Ūkyje pagamintus preparatus perka ir Panevėžio krašto žemdirbiai.

Nors šeima savo ūkį vadina smulkiu, ji palaiko ryšius su Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Žemdirbystės instituto mokslininkais, mokslininkais iš Kauno bei Vilniaus, taip pat laboratorijomis Vokietijoje, Anglijoje, Italijoje ir Kinijoje.

Produkto kokybė nuolat tikrinama laboratoriniais tyrimais: mikroskopu vertinama koncentracija, atliekamos vandens ir maisto terpių analizės. E. Giknius pabrėžia, kad bakterijos turi būti gyvybingos. Bacillus genties bakterijos sudaro sporas, kurios nepalankiomis sąlygomis tampa neaktyvios, tačiau patekusios į lauką vėl pradeda veikti. Kitos bakterijos yra jautresnės, todėl joms būtinos specifinės sąlygos ir didesnė priežiūra.

Egidijus Giknius teigia, kad ūkyje siekiama gaminti kuo kokybiškesnę produkciją, nes ji naudojama ir savuose laukuose. Jo vertinimu, kolegos ūkininkai kasmet nesugrįžtų, jei produktas būtų prastas.

Inovatyvus požiūris iš pradžių sulaukė skeptiškų vertinimų, tačiau apie dešimtmetį trunkanti Giknių ūkio sėkmė keičia dalies žemdirbių nuomonę. Kiekvienai kultūrai – kviečiams, rapsams, žirniams ir cukriniams runkeliams – E. Giknius sudaro skirtingus mikroorganizmų derinius. Juose naudojamos Rhizobacteria, Bacillus subtilis, Bacillus megaterium bakterijos bei Trichoderma harzianum ir Trichoderma viride grybai.

Ūkininkas taip pat nurodo, kad vienu purškimu galima spręsti skirtingas problemas, todėl sutaupoma laiko.

Technika pritaikyta kitokiai derliaus filosofijai

Giknių ūkyje pasikeitė ir požiūris į derliaus nuėmimą. Šeima mano, kad kombaino paskirtis yra nuimti derlių, o ne smulkinti šiaudus, nes smulkintuvas sunaudoja iki 25 proc. variklio energijos. Todėl laukuose paliekama maždaug 38–40 cm aukščio ražiena, kuri vėliau apdorojama mikroorganizmais.

Šiaudus Gikniai laiko svarbia ūkio vertybe. Prie traktoriaus priekio įrengtas purkštuvas su talpa, o gale naudojamas diskinis skutikas. Vienu važiavimu mikroorganizmai įterpiami 6–10 cm gylyje. Taip organinės medžiagos greičiau suyra, patogenai slopinami, o pašaknio ligų rizika sumažėja iki minimumo.

Toks modelis vadinamas regeneracine žemdirbyste ir populiarėja įvairiose pasaulio šalyse – nuo Brazilijos sojų laukų iki JAV prerijų. Jis leidžia tausoti gamtą bei mažinti savikainą, o tai šiandieninėje rinkoje yra itin svarbu. Toks ūkininkavimas įsitvirtino ir mažame Padotnuvio kaime, Lietuvos centre.

Mokslas, kantrybė ir tikslumas

Giknių patirtis rodo, kad net ir nedidelis ūkis gali tapti pavyzdžiu kitiems, jei remiasi mokslu ir nuosekliu darbu. E. Giknius pripažįsta, kad informacijos kiekis yra labai didelis, o dirbant su gyvais organizmais reikia tikslumo. Pernelyg stipri saulė ar sausra purškimo metu gali panaikinti pastangas.

Šeima kasmet tobulina savo bakterijų pasirinkimą, skaito naujausius mokslinius straipsnius ir dalyvauja diskusijose. Edmundas teigia, kad kolegoms siūloma ne tik produkcija, bet ir sukaupta patirtis.

Vis dėlto šios technologijos nėra skirtos darželių savininkams, nes kovai su šliužais ir ligomis jose taikomi sprendimai per daug sudėtingi. Be to, ūkis neparduoda mažesnių nei tonos kiekių, nes neturi tinkamos taros jiems išpilstyti.

Kėdainių rajono ūkininkų istorija atskleidžia biologinių sprendimų reikšmę žemės ūkyje. Gikniai savo laukuose siekia ne kovoti su gamta, o pasitelkti jos procesus.