Tulpinių“ šešėlis Panevėžyje: kaip dingo „nemirtinguoju“ vadintas Maršalas

Ši kriminalinė istorija nukelia daugiau nei trimis dešimtmečiais atgal – į 1995–1996 metus, kai „tulpiniai“ intensyviai šalino varžovus, kontroliavusius kontrabandos kelius ir turėjusius dideles pinigų sumas.

Iš pradžių su kelią perėjusiais ar konkuruoti bandžiusiais prieštaringai vertinamais verslininkais gauja susidorodavo garsiai, viešose vietose. Vėliau jų veikimo būdas pasikeitė: nepageidaujami žmonės tiesiog pradingdavo, nepalikdami pėdsakų.

Dalis aukų „tulpiniams“ neįtiko dėl senų ryšių su Vilniaus ir Kauno nusikalstamomis grupuotėmis. Tulpių gatvės vaikinai šešėlinį Panevėžį siekė valdyti vieni, nepalikdami vietos kitų grupuočių įtakai.

Apie gaujos narių nusikaltimus rašyta kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ archyvuose. Pateikiame išskirtinius to meto kriminalinius pasakojimus.

Kamarado nužudymas

1996 metų vasarį Klaipėdos gatvėje buvo sužeistas prieštaringos reputacijos verslininkas Viktoras Dementavičius, vadintas Kamaradu. Po kontrolinių šūvių į galvą jis mirė. V. Dementavičius rėmė garsų triatlonininką V. Urboną, kartu su juo dažnai vykdavo į varžybas ir, kaip rodė pravardė, palaikė ryšius su itin įvairių sluoksnių žmonėmis.

Jis jautėsi savas tarp nusikalstamo pasaulio įtakingų veikėjų ir neretai tarpininkaudavo sprendžiant skirtingų gaujų konfliktus. Buvo duomenų, kad Kamaradas draugiškai bendravo ir su Kauno „daktarais“. Po jo mirties rastoje užrašų knygelėje likę įrašai rodė, kad nemažai žmonių jam buvo skolingi įspūdingas sumas.

V. Dementavičius turėjo daug pažįstamų policijoje. Dėl to sklido versija, kad jam galėjo būti keršijama kaip galimam policijos informatoriui ar „tulpinių“ vadovus gąsdinusio tariamo „mirties eskadrono“ pagalbininkui. Kelių Panevėžio ir Sankt Peterburgo kavinių savininkas taip pat vadovavo nelegaliai apsaugos bendrovei. Tarnybos neleido jos įteisinti, nes turėjo informacijos, kad Kamarado apsaugininkai, vykdydami jo nurodymus, kai kuriems asmenims padėdavo išreikalauti skolas.

Verslininko pavardė figūravo ir buvusio policininko A. Gromovo byloje. Pastarasis už tai, kad grasindamas nužudyti reikalavo 4 tūkst. JAV dolerių iš Kamaradui prasiskolinusio A. Krivicko-Pižo, buvo nuteistas 5 metų laisvės atėmimo bausme. Vis dėlto iš pareigų dėl neaiškiomis aplinkybėmis prarasto tarnybinio ginklo atleisto A. Gromovo liudijimai buvo nenuoseklūs ir prieštaringi, todėl jo bei V. Dementavičiaus ryšys su Pižo žudikais taip ir nebuvo įrodytas.

„Nemirtingojo“ Maršalo likimas

1996-aisiais smurtas prieš verslininkus pasiekė piką. Sodų gatvėje užpultas ir sumuštas bendrovės „Panevėžio pienas“ generalinis direktorius J. Simutis, o įmonei priklausęs automobilis „Hyundai Sonata“ buvo pagrobtas. Po kelių mėnesių Panevėžio ligoninės reanimacijoje nuo durtinių ir kirstinių sužalojimų mirė bendrovės „Linas ir viza“ vadybininkas V. Arbataitis.

Kartu dingo jo apynaujis „Subaru Legacy“, rastas tik po pusmečio Pasvalio rajono miške. Lapkričio pradžioje ligoninėje mirė vienas iš dviejų bendrovės „Panevėžio autotransportas“ savininkų V. Stašiūnas, į gydymo įstaigą atvežtas su sulaužytais galvos kaulais ir koja. Operatyviniais duomenimis, su nusikaltėliais nesusijęs verslininkas buvo sužalotas dviem skirtingais kietais daiktais dėl to, kad pradėjo verstis naftos produktais – sritimi, kurią jau kontroliavo „tulpiniai“.

Tuo metu iš Panevėžio paslaptingai pranyko ir Virginijus Marščionka, vadintas „nemirtinguoju“ Maršalu. Anksčiau jis keliskart išvengė mirties. 1995 metų spalį Nemuno gatvėje buvo apšaudytas BMW, kurį vairavo V. Marščionka. Kulka pataikė jam į galvą, tačiau dėl tvirtos kaukolės Maršalas išgyveno.

Jo dingimo aplinkybės paaiškėjo tik gerokai vėliau, kai sulaikytas „tulpinis“ Dainius Skačkauskas pradėjo duoti parodymus. V. Marščionkos nužudymo byla perduota teismui. Kaltinimai buvo pateikti gaujos lyderiui V. Baltušiui ir jo bendrininkams Algimantui Vertelkai, vadintam Pinčia, bei Audriui Andriušaičiui. D. Skačkauskas šioje byloje kaltinamas tik nusikaltimo slėpimu, neteisėtu laisvės atėmimu, pareigūno vardo pasisavinimu ir savavaldžiavimu.

D. Skačkausko teigimu, vienas gaujos viršūnės atstovų Romualdas Čeponis jį nusivežė į šalia Panevėžio esantį „Agato“ sporto klubą. Ten jau buvo V. Baltušis, A. Vertelka, A. Andriušaitis, Saulius Janonis ir Valdas Blinkevičius. R. Čeponis prieš kelerius metus, sulaikomas pasipriešinęs „Aro“ pareigūnų surengtai pasalai, buvo nušautas.

Sporto klube D. Skačkauskas sužinojo apie ketinimą sulaikyti V. Marščionką. Jam skirta užduotis prireikus uždėti Maršalui antrankius. Du automobiliai nuvažiavo prie Arimaičių ežero prie kelio Panevėžys–Šiauliai. V. Marščionką ten pakvietė samdomas žudikas Alvydas Juodrys, pravarde Benas, vėliau patekęs į pareigūnų pasalą ir nusišovęs. Jis pasiūlė Maršalui nebrangiai įsigyti didelį kiekį narkotikų, tačiau sutartoje vietoje pats nepasirodė.

V. Marščionkai apsisukus ir besiruošiant išvažiuoti, nuošalioje vietoje slapstęsis S. Janonis radijo ryšiu apie tai pranešė netoliese laukusiems bendrininkams, vilkėjusiems policininkų uniformas. Kaukėmis prisidengę nusikaltėliai su įjungtu švyturėliu išvažiavo į kelią ir sustabdė nieko neįtarusio Maršalo automobilį. V. Baltušis ištempė verslininką iš mašinos ir parvertė ant kelio, o D. Skačkauskas jam uždėjo antrankius. Vėliau auka buvo nuvežta į „Agato“ klubą, kur prasidėjo kankinimai.

V. Marščionka antrajame aukšte esančiame kambaryje buvo prirakintas prie vamzdžio. D. Skačkauskas pasakojo matęs, kaip jau sumuštam žmogui R. Čeponis replėmis išrovė dantį ir tomis pačiomis replėmis žnaibė krūtinę. Vėliau Maršalas buvo paguldytas ant polietileno plėvelės, jo galva įkišta į maišelį, o V. Baltušis jį nušovė šūviu į galvą, prieš tai pasakęs, kad tai daro už visus draugus.

Po to V. Marščionkos kūnas buvo supjaustytas metalui skirtu pjūkliuku. D. Skačkauskas nurodė nupjovęs ranką, Pinčia – kojas, o A. Andriušaitis – galvą. Kūno dalys maišeliuose buvo sukrautos į maždaug už 200 metrų lauke stovėjusią metalinę spintą. Ten sukūrus laužą palaikai sudeginti, o pelenai išberti į Nevėžį. V. Baltušis teigė, kad nutarta susidoroti su V. Marščionka įtarus, jog šis kėsinosi į pačius gaujos narius. Apie nužudymą taip pat liudijo Lukiškėse nusižudęs V. Blinkevičius. Jo tinkamai užfiksuoti parodymai perduoti teismui, kuris juos vertins.

Aiškėjo, kad panašus likimas galėjo ištikti ir daugiau gaujos aukų. „Tulpiniams“ tiko tylus būdas atsikratyti kūnais, nepaliekant pėdsakų. Šalia apleistos „Linų pluošto“ motociklų sporto klubo bazės, kur jie sportuodavo, stovėjo prieš maždaug 10 metų veiklą nutraukusi didelė katilinė. Garo katilai jau buvo išmontuoti, bet viduje likusioje mūrinėje krosnyje su didele pakura degintos šiukšlės ir gamybos atliekos. Aukos kūną atvežti dalimis ir sumesti į krosnį buvo paprasta, o darbuotojai nieko neįtarė, nes jiems aiškinta, kad deginamos paprastos buitinės atliekos polietileniniuose maišuose.

Siūlas valdė turgaus prekiautojus

1992–1997 metų Panevėžio gaujų vaizdas nebūtų pilnas be „Siūlo“ grupuotės, kuriai vadovavo Saulius Bironas. Jos taikiniu tapo miesto turgaus prekybininkai, mokėję nuolatines duokles. Manoma, kad gauja per mėnesį iš to gaudavo apie 5 tūkst. JAV dolerių. 1994 metais svarbiausi jos nariai buvo sulaikyti ir apkaltinti.

Vienas „siūlinių“ sutiko liudyti prieš bendrininkus ir tapo liudytoju, o trys nukentėję turgaus prekeiviai buvo įslaptinti. Teismo metu paaiškėjo neįprastas atvejis: suimtieji S. Bironas, S. Butkevičius ir S. Leonavičius iš teismo salės buvo nuvežti į Vilniaus Markučių parką, kur laisvai vaišinosi su draugais.

Šį pasisėdėjimą nutraukė Valstybės saugumo departamento pareigūnai. Konvojaus policininkai taip pat atsidūrė kaltinamųjų suole. S. Bironui-Siūlui, S. Butkevičiui-Čigonui ir S. Leonavičiui-Solei už turto prievartavimą skirta po ketverius metus nelaisvės. Kiti grupuotės nariai nuteisti tik už chuliganizmą ir realaus įkalinimo išvengė.

1996 metais Panevėžio apygardos teismas trejiems metams įkalino dar vieną „siūlinį“ – D. Grinką, reketavusį du verslininkus. Vienas jų teisme pakeitė ankstesnius parodymus, todėl D. Grinka nuteistas tik už vieną įrodytą epizodą. 1997 metų vasarą Panevėžyje nuteisti dar trys gaujos nariai, nes iš įkalinimo įstaigos paleistas Siūlas vėl grįžo prie ankstesnės veiklos.

Tąkart nukentėjo automobilių prekyba užsiimantis verslininkas, iš kurio reikalauta atiduoti „Audi 90“ ir sumokėti 5 tūkst. litų, arba beveik 1,5 tūkst. eurų. S. Bironui padėjo paties nukentėjusiojo pakeisti parodymai: iš pradžių jis tvirtino, kad Siūlas spyrė jam į galvą, tačiau vėliau tai neigė. V. Žemkauskui skirta 4 metų, o A. Ladavičiui ir E. Mitkui – po 3,5 metų laisvės atėmimo bausmė. Vėliau „siūliniai“ išplėtė veiklą ir ėmė reketuoti nelegaliai Anglijoje bei Vokietijoje dirbusius tautiečius, taip pat viešbučiuose prostitucija vertęsis lietuvaites.

Į sceną kilo jauniausi „tulpinukai“

1995 metų spalio pabaigoje apiplėšta parduotuvė „Sporto pasaulis“. Keturi kaukėti, peiliais ir pistoletais ginkluoti plėšikai sumušė bei surišo du pardavėjus, o tada išsinešė prekių už 12 000 litų.

Bėgančius nusikaltėlius pastebėjo vienos miesto nuovados komisaras inspektorius E. Šidlauskas ir pradėjo juos vytis. Vienas kaukėtųjų, M. Keturakis, du kartus šovė į pareigūną ir jį sužeidė. Tačiau komisarui pavyko išmušti ginklą nusikaltėliui iš rankų ir jį sulaikyti.

Po kelių dienų buvo sulaikyti ir kiti plėšimo dalyviai – S. Lebedenka bei M. Keturakio brolis Tomas. Ketvirtasis asmuo, G. Dubikaitis, Vilniuje sulaikytas jau prasidėjus jo bendrininkų teismui. Šis ketvertas ir anksčiau ne kartą buvo įtariamas plėšimais, tačiau tuomet trūko įrodymų. M. Keturakiui už ginkluotą plėšimą, turto prievartavimą ir kitus nusikaltimus paskirta 11 metų laisvės atėmimo bausmė, o jo bendrininkai nuteisti kalėti po 6 metus.