Gyvsidabris, vieši skrodimai ir kraujo nuleidimas: taip gimė šiuolaikinės medicinos pamatai

Šiuolaikinė medicina remiasi preciziškais tyrimais ir sudėtingomis operacijomis, tačiau prieš kelis šimtus metų gydymo praktika buvo visai kitokia. Žmonių kūnai būdavo skrodžiami viešai, ligoniams nuleisdavo kraują, o kai kurie itin brangūs milteliai laikyti beveik stebuklingais. Vis dėlto būtent šie metodai prisidėjo prie dabartinės medicinos raidos pradžios.

Vilniaus universiteto profesorė Dainora Pociūtė-Abukevičienė teigia, kad nors senieji gydymo būdai šiandien gali atrodyti neįprasti, XVI amžiuje buvo dedami svarbūs moderniosios medicinos pamatai.

Kraujo nuleidimu mėginta atkurti organizmo pusiausvyrą

Anatomijos mokslo ištakos siekia senovės Graikiją, o iki XVIII–XIX amžiaus medicinoje vyravo galenistinė tradicija. Ji rėmėsi Antikos gydytojo ir filosofo Galeno humoraline teorija.

Pagal šį mokymą žmogaus sveikatą lėmė keturių kūno skysčių – kraujo, gleivių, geltonosios ir juodosios tulžies – pusiausvyra. Profesorė pažymėjo, kad žmogaus organizme nėra juodosios tulžies, tačiau anuomet manyta, jog ji susidaro geltonajai tulžiai susirgus ir pakeitus spalvą.

Buvo tikima, kad liga prasideda sutrikus šių skysčių balansui. Tokiu atveju naudoti vaistai ir žolelės, tačiau vienu greičiausių būdų laikytas kraujo nuleidimas. Manyta, kad veniniame kraujyje yra visų keturių skysčių koncentratas, todėl nuleidus kraujo sumažėja ir to skysčio, kurio organizme esą per daug. Taip tikėtasi iš naujo subalansuoti kūno sistemą. Šis gydymas taikytas iki pat XIX amžiaus.

Medicina ilgai buvo neatskiriama nuo religijos

Profesionaliosios medicinos ir medicinos studijų pradžia siejama su XII–XIII amžiaus Italija. Italų gydytojai tuo metu turėjo didžiausią prestižą, o medicinos mokslas iš Italijos tik vėliau paplito po kitas Europos šalis.

Pasak D. Pociūtės-Abukevičienės, medicina anuomet buvo glaudžiai susieta su pasaulėžiūra bei religija, o katalikų bažnyčia stipriai veikė medicinos mintį. Žmogaus kūnas ir siela buvo suvokiami kaip vienos sistemos dalys.

Pirmieji Bolonijos ir Padujos universitetų būsimieji medikai pradėdavo ne nuo anatomijos. Iš pradžių trejus metus jie studijuodavo filosofiją, o tik tada dar trejus metus galėdavo mokytis medicinos. Baigęs tokias studijas ir apsigynęs laipsnį žmogus tapdavo medicinos ir filosofijos daktaru.

Profesorė taip pat atkreipė dėmesį, kad XVI amžiuje žydams būdavo draudžiama gydyti krikščionis ligonius.

Skrodimai virsdavo viešais miesto renginiais

XVI amžiuje medicinos studijos ypač sustiprėjo kartu su anatomijos mokslo pakilimu. Būtent anatomijai tuomet skirta daugiausia dėmesio iš visų medicinos sričių.

Vienas ryškiausių to laikotarpio reiškinių buvo anatomijos teatrai – viešos žmogaus kūno disekcijos, į kurias galėdavo susirinkti visas miestas. Pavyzdžiui, Padujos gyventojai kartą per metus, dažniausiai žiemą ir prieš Kalėdas, galėdavo stebėti didelę viešą anatomijos pamoką.

Tokiuose renginiuose dalyvaudavo pasauliečiai, valdovai, miesto svečiai, moterys, vyrai ir vaikai. Jie galėdavo savo akimis pamatyti skrodimą bei susipažinti su žmogaus kūno sandara. Iš pradžių tokie teatrai būdavo kilnojami, o XVI amžiaus antroje pusėje atsirado pirmasis nuolatinis anatomijos teatras.

65 ingredientų milteliai buvo verti aukso

Seniau gydymas dažniausiai būdavo neinvazinis: naudotos žolelės ir vaistai, nors sunkių ligų jais išgydyti nepavykdavo. Vis dėlto vaistų gamyba nebuvo paprasta – kai kurie preparatai buvo itin sudėtingi.

Vienu sudėtingiausių viduramžių ir Renesanso Europos vaistų laikyti teriako milteliai, sudaryti iš 65 ingredientų. Dalies jų sudėtis buvo laikoma paslaptyje, o preparatas faktiškai gamintas tik Venecijoje. Jis kainavo kaip auksas, todėl teriako miltelius galėjo įsigyti tik stambiausi didikai ar karaliai.

Dalis šių ingredientų šiandien jau ištirti, ir, profesorės teigimu, jie galėjo stipriai veikti bei gydyti įvairias ligas. Teriako milteliais buvo gydomas ir Steponas Batoras.

Kita plačiai vartota priemonė buvo gyvsidabris, laikytas vaistu nuo daugelio negalavimų. Tačiau jis turėjo būti naudojamas tik tam tikromis dozėmis, nes kitaip grėsė apsinuodijimas.

Radvila Juodasis, pasak profesorės, mirė nuo gyvsidabrio. Jis sirgo podagra, kentė sąnarių ir viso kūno skausmus, tačiau neklausė gydytojų perspėjimų ir pernelyg gausiai tepėsi gyvsidabrio tepalu. Popiežiaus nuncijus Komendonė paliko itin šiurpų jo mirties aprašymą: Radvila Juodasis buvo išsitepęs gyvsidabriu nuo galvos iki kojų, o jo mirtis aprašyta kaip itin baisi. Tai laikoma perdėto vaistų vartojimo pasekme.

Stepono Batoro mirtis sukėlė medikų ginčą

Nuo XV amžiaus pabaigos, o ypač XVI amžiuje, Lietuvos ir Lenkijos valdovų bei didikų dvaruose jau dirbo medikai. Jų turėjo Žygimantas Augustas, Žygimantas Senasis ir Bona Sforca.

Paprastai dvare dirbdavo du ar trys profesionalūs gydytojai ir keli chirurgai. Šios profesijos tuomet buvo aiškiai atskirtos: chirurgui nebūtinai reikėjo universiteto išsilavinimo. Jis tvarkydavo žaizdas, traukdavo dantis, skusdavo barzdas ir dirbdavo rankomis, o medikas išmanydavo teoriją, skirdavo gydymą bei vaistus.

Kadangi Lietuvoje iki XVIII amžiaus pabaigos nebuvo medicinos studijų, profesionalius gydytojus tekdavo kviestis iš užsienio arba siųsti savus žmones mokytis svetur. Didžiausią prestižą XVI–XVII amžiuje turėjo italų medikai.

Stepono Batoro ligos istorija tiriama nuo XIX amžiaus. Jis buvo vienas iš nedaugelio valdovų, mirusių ne Lenkijoje, o Lietuvoje – Gardine. Batoras staiga mirė 1586 metų gruodžio 12 dieną, vos po penkių ligos dienų.

Valdovas anksčiau turėjo sveikatos sutrikimų, tarp jų – ilgai negyjančią kojos žaizdą, tačiau labai sunkia liga, regis, nesirgo. Netikėta mirtis sukrėtė dvarą ir visuomenę. Du jo gydytojai italai Nikolajus Bučela bei Simonas Simonijus nesutarė dėl mirties priežasties ir ginčijosi dėl diagnozės.

N. Bučela atliko pirmą Lietuvos ir Lenkijos istorijoje dokumentuotą skrodimą medicininiais tikslais. Iki tol valdovų kūnams būdavo atliekamos disekcijos ar balzamavimas: Žygimantui Augustui atlikta disekcija, Jonui Albrechtui išimta širdis, tačiau medicininio tikslo tokios procedūros neturėjo.

Net ir po skrodimo N. Bučela tikslios ligos nenustatė, nes jam neleista atverti valdovo galvos. Gydytojas įtarė, kad liga gali būti susijusi su smegenimis. Vidaus organai pasirodė esantys sveiki, tačiau jis aptiko pakitusius inkstus, kuriuos aprašė kaip gumbuotus, nelygaus paviršiaus ir tarsi sudarytus iš mažų rutuliukų.

Medicinos istorijoje tai laikoma pirmuoju inkstų policistozės aprašymu. Ši genetinė liga, policistinių inkstų sindromas, tuo metu negalėjo būti išgydoma. N. Bučela taip pat svarstė, kad Batoras galėjo patirti epilepsijos priepuolių, nes valdovui buvo pasitaikę į epilepsiją panašių epizodų.

Sveikatą stengtasi palaikyti net ir neišgydant ligos

Profesorė pabrėžė, kad anuometinių ligų pavadinimų negalima tiesiogiai tapatinti su dabartiniais. Pavyzdžiui, sifilis ir gonorėja tada buvo suvokiami kaip viena liga.

Manoma, kad nuo sifilio mirė nemažai didikų, taip pat karalius Jonas Albrechtas. Įtariama, kad sifiliu galėjo sirgti ir Radvila Našlaitėlis, nors profesorė nurodė neaptikusi medikų nustatytos tokios diagnozės. Išlikę dokumentai rodo, kad gydytojai jam nustatė padidėjusį juodosios tulžies kiekį ir melancholiją, kuri šiandien būtų vadinama depresija.

Gyvenimo pabaigoje Radvila Našlaitėlis iš tiesų buvo depresyvus. Tuo metu manyta, kad melancholiją sukelia pernelyg didelė juodosios tulžies gamyba vidaus organuose, tarp pilvo ir šonkaulių.

Vis dėlto negalima teigti, kad žmonės anuomet buvo visiškai nepagydomi ar palikti be pagalbos. Radvila Našlaitėlis išgyveno beveik 70 metų, o jo sveikata nuolat buvo stiprinama įvairiomis priemonėmis. Net jei liga nebūdavo išgydoma, buvo ieškoma būdų žmogaus būklei palaikyti.