Marijos meilės istorija išprovokavo neapykantą: psichologė įvardijo skaudžią Lietuvos problemą

Dainininkė Marija Grabštaitė-Gøya neseniai pirmąkart viešai papasakojo apie santykius su savo mylimąja Ugne. Tinklalaidėje „Pasikalbėkim“ ji su Renata Šakalyte dalijosi mintimis apie svarbų žmogų savo gyvenime ir teigė, kad šie santykiai jai suteikė daug šviesos. Vis dėlto po interviu paskelbimo internete pasirodė ir užgaulių reakcijų į atlikėjos santykius su moterimi.

Dalies komentatorių abejonės buvo nukreiptos į pačius dainininkės santykius, kiti kritikavo jos pasirinkimą apie tai kalbėti viešai. Vieni rašė pašaipius komentarus apie galimą nėštumą, kiti teigė, kad atlikėjai esą reikėjo tylėti. Buvo ir dar griežtesnių pasisakymų, kuriuose moterų santykiai vadinti apgailėtinais bei neigta jų meilės teisėtumas.

Apie priežastis, dėl kurių homoseksualūs žmonės vis dar sulaukia tokių reakcijų, neigiamų komentarų poveikį ir visuomenės nuostatų kaitą kalbėjo psichologė ir neurobiologė Simona Pečkytė.

Viešumas iškelia tai, ko dalis visuomenės nenori matyti

Asmeniniu gyvenimu viešai pasidalijęs žmogus tampa labiau pastebimas, ypač jei kalba apie visuomenėje nevienodai priimamą temą. S. Pečkytės vertinimu, homoseksualių žmonių matomumas Lietuvoje dar nėra didelis, todėl kiekviena vieša istorija gali sulaukti itin daug dėmesio.

Psichologė aiškino, kad viešai kalbantys žmonės tampa matomi, todėl į juos gali būti nukreiptos susikaupusios reakcijos, susijusios su vis dar gyvu požiūriu, esą homoseksualių žmonių Lietuvoje beveik nėra ar jie tarsi neegzistuoja.

Anot jos, dar mažiau visuomenėje matomos yra tos pačios lyties porose gyvenančios moterys. Todėl viešai nuskambėjusi jų istorija gali būti vertinama dar jautriau.

S. Pečkytė nurodė, kad daliai žmonių sunku priimti tokius atvirus pasakojimus, nes kasdienybėje jie galbūt nesusiduria su homoseksualiais asmenimis arba nežino, jog tarp jų kolegų, bendramokslių, draugų ar pažįstamų tokių žmonių yra. Dėl to viešas kalbėjimas kai kuriems gali sukelti nesaugumo jausmą.

Kodėl kyla noras pulti nepažįstamą žmogų?

Psichologės teigimu, poreikį įžeisti kitą žmogų dėl jo seksualinės orientacijos gali lemti įvairios priežastys. Kitoks gyvenimo būdas daliai žmonių kelia įtampą, kuri kartais virsta gynybine reakcija.

Ji pažymėjo, kad tai gali būti susiję su dalykais, kurių žmogus nenori priimti savyje, arba su jausmu, kad kitų atvirumas kelia grėsmę. Susidūrus su įsitikinimams nepriimtina informacija, kai kurie žmonės gali rinktis pulti, užuot bandę apmąstyti savo reakciją.

Neigiamas nusiteikimas gali stiprėti ir tuomet, kai matoma informacija kertasi su žmogaus įsitikinimais. Tokiu atveju kitoks gyvenimas ar požiūris suvokiamas kaip grėsmė iki tol turėtoms pažiūroms. Reikšmės turi ir aplinka: priešiškai homoseksualius žmones vertinančioje grupėje esantis asmuo gali perimti tokias nuostatas, kad būtų priimtas.

Pasak S. Pečkytės, viešai kalbanti, tačiau komentatoriui asmeniškai nepažįstama dainininkė tokiu atveju tampa lengvu taikiniu. Žmonėms nepažįstami dalykai gali atrodyti bauginantys, o tuomet juos lengviau užsipulti.

Psichologė taip pat atkreipė dėmesį į informacinę aplinką, kurioje homoseksualumas kartais siejamas su laisve, vertybių praradimu, religiniais klausimais, grėsme šeimai ar vakarietiška įtaka. Jos teigimu, esant didesniam stresui, žmonėms gali būti paprasčiau nukreipti neapykantą į kitus, nei pažvelgti į save.

Neapykantos komentarai gali turėti skaudžių pasekmių

Nors internete parašyti žodžiai gali pasirodyti menki, jų poveikis žmogui gali būti gerokai didesnis. S. Pečkytė priminė mažumų streso teoriją, pagal kurią visuomenės požiūris ir komentarai tampa išoriniais stresoriais.

Tokie veiksniai, anot psichologės, gali neigiamai veikti psichologinę sveikatą, didinti depresijos, kitų sutrikimų bei savižudybės riziką. Nuolat patiriamas aplinkinių neigiamas vertinimas gali keisti ir žmogaus santykį su savimi, paskatinti jį abejoti savo teise atvirai kalbėti apie asmeninį gyvenimą.

Psichologė pabrėžė, kad dėl išorinės neigiamos reakcijos gali kilti vidinis gėdos jausmas ir žmogui tampa sunkiau save priimti. Dėl to kai kurie gali nuspręsti vengti viešumo, nesakyti apie savo santykius šeimai ar kolegoms, o kartais net svarstyti išvykimą iš Lietuvos į vietą, kur, jų manymu, būtų saugiau ir lengviau.

Komentarai neatspindi visų žmonių nuomonės

Vis dėlto S. Pečkytė pabrėžė, kad komentarų skiltės nebūtinai parodo bendrą visuomenės požiūrį. Internete garsiausiai dažnai pasisako tie, kurie nori įsitraukti į diskusiją, o priešiškai nenusiteikę žmonės gali apskritai nieko nekomentuoti.

Jos teigimu, didesnė dalis žmonių nėra nusiteikę neigiamai ir pokalbis su jais leistų lengviau suprasti situaciją. Psichologė taip pat mato pokyčių viešojoje erdvėje: vis daugiau įvairių žmonių atvirai išreiškia palaikymą LGBTQ+ bendruomenei, taip pat ir eitynėse.

Tačiau priėmimo klausimas Lietuvoje išlieka jautrus, nes jam įtakos gali turėti ir platesnis politinis bei tarptautinis kontekstas. S. Pečkytė pažymėjo, kad tai vis dar yra vertybinis klausimas, susijęs ir su siekiu, kad nelaimės atveju ligoninėje mylimi žmonės galėtų būti laikomi lygiaverčiais partneriais.