7,4 mln. Miunchene ir 10 tūkst. Kaune: kuo „Oktoberfestai“ stebėtinai panašūs

Sekmadienį Miunchene finišavo 16 dienų trukęs 191-asis „Oktoberfestas“ – didžiausia tokio tipo šventė pasaulyje, šiemet pritraukusi rekordinį lankytojų skaičių. Tuo metu rugsėjį Kaune septintąsyk surengtas „Oktoberfest by Volfas Engelman Nealkoholinis“ subūrė daugiau nei 10 tūkst. žmonių. Nors Bavarijos sostinės ir Lietuvos renginių mastai gerokai skiriasi, jų pagrindą sudaro ta pati tradicija.
Keturiuose Miuncheno ir visuose septyniuose Kauno „Oktoberfestuose“ apsilankęs diplomuotas alaus someljė bei „Volfas Engelman“ generalinis direktorius Marius Horbačauskas teigia, kad vien skaičiai neatskleidžia viso vaizdo. Miunchene šventė vyksta 16 dienų, Kaune – dvi, Miunchene lankytojų būna milijonai, o Kaune šiemet jų apsilankė per 10 tūkst. Taip pat Miunchene veikia 38 palapinės, kai visa Kauno renginio programa telpa vienoje pagrindinėje palapinėje. Vis dėlto, pasak jo, abiejų renginių esmė yra tokia pati, nors ji įgyvendinama skirtingai.
M. Horbačausko teigimu, abiejose šventėse svarbios bavariškos tradicijos, sotus maistas, muzika, gėrimai ir bendras šventimas. Miuncheno renginys yra pasaulinio masto reiškinys, todėl Kauno tikslas nėra jo kopijuoti. „Volfas Engelman“ siekia Lietuvoje populiarinti Bavarijos kultūrą, o Bavarijos karališkosios šeimos palaikymas padeda išlaikyti ryšį su šventės ištakomis. Per septynerius metus Kaune susikūrė savitas renginio veidas, tačiau išsaugoti esminiai „Oktoberfesto“ bruožai.
Miunchene linksminamasi ant suolų, Kaune – šokių aikštelėje
Šių metų Miuncheno „Oktoberfestas“ vyko 34,5 hektaro teritorijoje ir sulaukė rekordinio 7,4 mln. žmonių skaičiaus. Tačiau pavienių erdvių mastus palyginti paprasčiau. Viena didžiausių Miuncheno palapinių „Hacker-Festzelt“ viduje ir lauke priima daugiau nei 9 tūkst. žmonių. Kaune pagrindinė, daugiau kaip 2 tūkst. kv. m ploto palapinė kartu su lauko erdvėmis talpina apie 4 tūkst. lankytojų. Bendru pajėgumu ji jau prilygsta vidutinio dydžio Miuncheno šventės palapinei.
Anot M. Horbačausko, didesnė auditorija nebūtinai reiškia, kad kiekvienas svečias patiria daugiau veiksmo. Jo vertinimu, šventinės atmosferos nereikia milijonų žmonių, nes nuo tam tikro momento lankytojų skaičius tampa mažiau svarbus nei pačios erdvės užpildymas ir joje kuriama nuotaika.
Kaune didžioji dalis žmonių būna vienoje bendroje vietoje: vieni sėdi prie stalų, kiti eina į šokių aikštelę, o vėliau kompanijos vėl susitinka. M. Horbačauskas pažymi, kad mažesnė, bet pilna erdvė sukuria stipresnį bendrumo jausmą nei didžiulė teritorija, kurioje publika išsisklaido. Ir Miunchene lankytojas šventę pirmiausia išgyvena konkrečioje palapinėje, todėl svarbiausia tampa atmosfera jos viduje, o ne bendras palapinių skaičius.
Ryškus skirtumas matomas šokių erdvėse. Didžiosiose Miuncheno palapinėse atskiros šokių aikštelės paprastai nebūna: vakarui įsibėgėjus žmonės linksminasi savo vietose, lipa ant suolų, kelia bokalus ir dainuoja. Kaune tarp stalų paliekama centrinė zona šokiams, kuri laikui bėgant tapo viena svarbiausių renginio dalių.
M. Horbačauskas palygino, kad Miunchene po kurio laiko galima pasijusti tarsi dideliame šeimos susibūrime – žmonės kalbasi, valgo ir geria, tačiau judėti nėra daug vietos. Kaune lankytojai esą greičiau palieka stalus ir pradeda šokti. Jis prisiminė atvejus, kai oficialiai atidaryti šventės lipant į sceną jau šoko pusė salės. Nors lietuviai dažnai laikomi santūriais, „Oktoberfeste“ išryškėja jų poreikis judėti.
Ta pati tradicija, bet skirtingi sprendimai
Abiejų švenčių pamatai tie patys, tačiau kai kurie praktiniai sprendimai skiriasi. Pavyzdžiui, Miuncheno palapinėse gėrimus prie stalų dažniausiai atneša aptarnaujantis personalas. Kaune prie dalies rezervuojamų stalų įrengta gėrimų pilstymo įranga, tad kompanijos bokalus gali prisipildyti pačios.
Iš pradžių tai buvo pasirinkta dėl praktiškumo: taip sutrumpėja laukimas, o lankytojas pats sprendžia, kada ir kiek papildyti bokalą. Dabar organizatoriai pastebi, kad savarankiškas pilstymas tapo papildoma pramoga ir ritualu. Šį sprendimą palankiai įvertino ir Kauno renginyje apsilankę Bavarijos karališkosios šeimos atstovai, kuriems jis pasirodė prasmingas tradicinio formato papildymas.
Kai kuriose srityse Kaune bavariškos tradicijos laikomasi net nuosekliau nei Miunchene. Vienas pavyzdžių – muzika. Kaune vokiški šlageriai išlieka reikšminga programos dalimi, greta lietuviškų ir tarptautinių kūrinių. Per paskutinį M. Horbačausko apsilankymą Miunchene vokiškos dainos sudarė tik maždaug penktadalį repertuaro, o didžiausią jo dalį užėmė tarptautinė muzika.
Pasak jo, autentiškumas nebūtinai reiškia tikslų visų detalių kopijavimą. Kai kurie vokiški kūriniai „Oktoberfeste“ būtini, tačiau greta jų turi skambėti ir muzika, natūraliai įtraukianti vietos publiką. Toks balansas leidžia išlaikyti šventės charakterį ir nepadaryti jos svetimos lankytojams.
Bavarams tai įprasta tradicija, Lietuvoje – dar išskirtinė patirtis
Skiriasi ir pačių lankytojų santykis su švente. Bavarijoje „Oktoberfestas“ gyvuoja beveik du šimtmečius, todėl daugeliui vietinių tai nėra vienkartinis teminis vakarėlis – tai kasmet kartojama tradicija.
Tą rodo ir apranga. Lietuvoje dirndl sukneles bei lederhosen drabužius žmonės dar dažnai nuomojasi specialiai renginiui. Bavarijoje nemažai gyventojų tradicinius rūbus jau turi savo spintose. Ten keičiasi ir šios aprangos mados: populiarėja tam tikros spalvos, audiniai bei jų deriniai. M. Horbačausko teigimu, šiemet Miunchene dažnai buvo galima išvysti aksomą, sodrius bordo ir tamsiai mėlynus atspalvius, o vyrų ir moterų apranga neretai derinama tarpusavyje.
Anot jo, bavarams tradiciniai drabužiai nėra karnavalinis kostiumas – jie vilkimi ir kitomis progomis, o į patį „Oktoberfestą“ žvelgiama pagarbiai. Šį santykį jis palygino su kasmetiniu vykimu į atlaidus: žmonės galbūt net nebesvarsto, kodėl tai daro, tačiau žino, kad tai kartojasi kiekvienais metais.
Lietuvoje ryšys su šia tradicija dar tik stiprėja. M. Horbačauskas sako, kad tai atsispindi lankytojų pasiruošime – bavariška apranga kasmet tampa vis natūralesne bendro šventės vaizdo dalimi.
Jo vertinimu, šie drabužiai yra išraiškingi, patogūs ir gerai atrodo nuotraukose. Net skeptiškai nusiteikę žmonės, pasipuošę ir atvykę į renginį, paprastai greitai įsilieja į atmosferą. Kitais metais jiems esą nebereikia aiškinti, kodėl verta rengtis tradiciškai – jie patys nori grįžti ir išgyventi šventę nuo pradžios iki pabaigos.
Alus nebėra pagrindinis „Oktoberfesto“ matas
Keičiasi ir ilgai su „Oktoberfestu“ sietas įsitikinimas, kad renginio esmė yra kuo didesnis suvartoto alaus kiekis.
Miunchene šiemet jau pirmojoje šventės pusėje išryškėjo priešinga kryptis. Nors lankytojų skaičius pasiekė 7,4 mln. ir buvo maždaug 900 tūkst. didesnis nei pernai, likus savaitei iki renginio pabaigos alaus suvartojimas buvo 1,4 proc. mažesnis. Tuo pat metu nealkoholinio alaus suvartojimas išaugo 4,5 proc.
Panašias tendencijas nurodo ir Kauno „Oktoberfest by Volfas Engelman Nealkoholinis“ organizatoriai. Šiemet daugiau nei 10 tūkst. lankytojų išpilstyta apie 21 tūkst. litrų įvairių gėrimų. Pernai apie 8 tūkst. svečių teko 18 tūkst. litrų. Nors bendras išpilstytų gėrimų kiekis didėjo kartu su lankytojų skaičiumi, vienam žmogui tenkantis vidurkis sumažėjo nuo maždaug 2,3 iki 2,1 litro.
M. Horbačausko teigimu, tai rodo besikeičiantį žmonių požiūrį į šventę. Nors šiemet sulaukta rekordiškai daug svečių, gėrimų vartojimas tampa santūresnis, o svarbiausiomis patirties dalimis vis labiau tampa muzika, šokiai, maistas, bendravimas ir atmosfera.
Jis taip pat pastebi, kad daugiau lankytojų renkasi nealkoholinius gėrimus. Tokiu atveju žmonės gali visą vakarą dalyvauti šventėje, kelti bokalą, sakyti tostus ir būti kompanijos dalimi. M. Horbačauskas pažįsta alkoholio nevartojančių žmonių, kurie po renginio juokauja jautęsi apsvaigę nuo pačios atmosferos. Jo manymu, tai rodo, kad „Oktoberfestas“ jau seniai nėra vien alaus šventė.
Ne konkurencija, o vis labiau laukiama Lietuvos tradicija
M. Horbačauskas pabrėžia, kad Miuncheno ir Kauno renginių palyginimas neturėtų tapti varžybomis dėl to, kuris yra geresnis. Miuncheno „Oktoberfestas“ išlieka pasaulinio masto renginiu, kuriame ryškiausiai atsiskleidžia beveik du šimtmečius puoselėtos tradicijos.
Jis rekomenduoja bent kartą apsilankyti Miunchene, pamatyti renginio mastą ir pajusti tradicijos gylį. Kartu, jo teigimu, kuo daugiau „Oktoberfestų“, tuo geriau, nes progų susiburti ir švęsti nėra daug. Lietuvoje augant Vokietijos piliečių bendruomenei, įsikuriant brigados kariams ir jų šeimoms, vokiškų tradicijų puoselėjimas įgauna dar didesnę reikšmę.
Didėjantį Kauno šventės populiarumą rodo ir ankstyvas pasiruošimas jai. Šiemet visi rezervuojami penktadienio stalai buvo užimti dar birželį, likus maždaug trims mėnesiams iki renginio, o likę stalai – likus trims savaitėms. Dėl to organizatoriai išplėtė renginio erdves ir įrengė papildomų nerezervuojamų sėdimų bei stovimų stalų, kad šventėje galėtų dalyvauti ir vietų iš anksto neužsisakę žmonės.
Renginys jau pritraukia svečių ne vien iš Kauno. Šiemet rezervacijų sulaukta iš visų dešimties Lietuvos apskričių, daugiausia iš Vilniaus, Kauno, Marijampolės ir Alytaus. Taip pat jų gauta iš dešimties užsienio valstybių, tarp jų Vokietijos, Švedijos, Lenkijos, Suomijos, Danijos, Turkijos, Singapūro ir Jungtinių Amerikos Valstijų.
M. Horbačausko teigimu, žmonėms „Oktoberfestas“ vis dažniau tampa iš anksto planuojama metų švente: jie rūpinasi stalo rezervacija, apranga, suburia draugų ar kolegų kompanijas. Organizatoriams svarbiausia, kad kartą apsilankiusio žmogaus kitais metais nebereikia raginti grįžti.
Jis taip pat paskelbė, kad 2027 m. aštuntasis „Oktoberfest by Volfas Engelman Nealkoholinis“ Kaune vyks rugsėjo 17–18 dienomis.




