Apleista 1925-ųjų sodyba atgimė iš naujo: Kazimieras Jakutis ją pavertė Pagulbio kultūros širdimi

Lietuvos bardas, atlikėjas ir dainų kūrėjas Kazimieras Jakutis daugiau kaip prieš 20 metų Molėtų rajono Pagulbio kaime įsigijo šimtametę sodybą. Tuo metu pastatai buvo gerokai apleisti, tačiau šiandien ši vieta tapo savotiškais Pagulbio kaimo kultūros namais.

Atlikėjas prisiminė, kad sodybos ėmė ieškoti būdamas 42 metų, kai pajuto poreikį turėti prieglobstį gamtoje. Vaikystę vienkiemyje praleidęs Kazimieras buvo pasiilgęs miškų, gyvūnų ir paukščių aplinkos.

Jis apžiūrėjo ne vieną sodybą, tačiau Pagulbyje pajuto ypatingą vietos energiją. Kuo dažniau čia atvykdavo, tuo labiau prisirišo prie kaimo, o galiausiai suprato, kad be šios sodybos nebeišsivers. Gavęs leidimą ją įsigyti, ją nusipirko.

Dokumentai atskleidė 101 metų istoriją

Pasak Kazimiero, šiemet sodybai sukanka 101 metai – ji pastatyta 1925-aisiais. Tai paaiškėjo peržiūrint išlikusius dokumentus, kuriuose aptikta ir įdomi detalė: vietovė iš pradžių buvo įvardyta „Pabereže“, tačiau šis pavadinimas nubrauktas ir pakeistas į „Pagulbį“.

Iš pasakojimų atlikėjas sužinojo, kad iš pradžių šioje vietoje stovėjo mažesnis namas. Vėliau darbštūs šeimininkai plėtė ūkį, įsigijo daugiau žemės, sustiprėjo finansiškai ir pasistatė didelį, į dvarą panašų pastatą.

Namo planas, anot Kazimiero, itin priminė netoliese esantį Želtiškių dvarą – tarsi būtų jo veidrodinis atspindys. Jis svarstė, kad čia gyvenę ūkininkai galėjo įkvėpimo semtis būtent iš šio dvaro.

Šeimos gyvenimą sodyboje nutraukė sovietmetis: dalis žmonių buvo ištremta į Sibirą, kiti slapstėsi.

Prakiuręs stogas neatbaidė nuo sprendimo

Pirmą kartą apžiūrėjęs sodybą Kazimieras pajuto stiprų jos istorinį charakterį. Nors stogas buvo prakiuręs dviejose vietose, į namo vidų bėgo lietus, dalis langų buvo išdaužyti, o kai kurie jų rėmai supuvę, vietos atmosfera nusvėrė visus trūkumus.

Virtuvės langus teko pagaminti iš naujo, tačiau jie buvo atkurti pagal ankstesnį pavyzdį. Atlikėjas pasakojo, kad sodyba akivaizdžiai buvo apleista, tačiau kartu išlaikiusi itin stiprią namų dvasią.

Pastato viduje beveik nieko nebuvo likę – aplinkiniai gyventojai buvo išnešę daugelį daiktų, o sodyboje stovėjo tik stalas. Viename kambaryje, kurį Kazimieras dabar vadina karališkuoju, jau nebuvo ir gražiųjų durų. Kaimynas jam pasakojo žinantis, kur jos atsidūrė, tačiau neatskleidė, nes kažkas iš jų buvo pasidaręs gardą kiaulėms.

Po šeimos tremties pastate veikė mokykla, vėliau – biblioteka. Apie šias funkcijas išliko labai mažai ženklų. Name dar stovėjo keli mokykliniai suolai, tačiau jie buvo apgadinti: gyventojai buvo nusipjovę sėdimąsias dalis ir parsinešę jas į namus.

Autentiką saugojo kiekviename sprendime

Atnaujindamas sodybą Kazimieras siekė išsaugoti jos autentiškumą ir išskirtinę atmosferą. Priimdamas sprendimus dėl rekonstrukcijos jis nuolat svarstė, ar tokiu keliu būtų ėjęs jo senelis.

Vienas tokių sprendimų buvo susijęs su pirtimi. Senosios pirties nebebuvo išlikę, o kiti siūlė naująją statyti arčiau namo, buvusio tvarto vietoje. Tačiau atlikėjas nusprendė, kad pirtis turi stovėti taip, kaip seniau būdavo įprasta šiame krašte – prie upelio.

Vėliau jis sulaukė skambučio ir sužinojo, jog pirtį pastačius trimis metrais toliau, ji būtų buvusi ant senųjų pirties pamatų. Kazimieras paprašė meistro statinį perkelti, todėl dabar pirtis stovi būtent ant buvusių pamatų.

Ieškodamas patarimų dėl autentiško restauravimo jis vyko į Rumšiškes. Tą dieną ten buvo šventinama aukštaitiška dūminė pirkia, o Kazimieras susipažino su Eligijumi Morkūnu, dabartinės politikės Radvilės Morkūnaitės tėčiu. Jis pakvietė Eligijų su žmona atvykti į Pagulbį.

Tuo metu sodyboje dar nebuvo nei elektros, nei vandens, kai kuriuose languose pūtė vėjas, o pastate buvo šalta, tačiau svečiai pasiliko nakvoti. Vėliau jie susidraugavo, o Eligijus Morkūnas, pasak atlikėjo, daug prisidėjo patarimais, kaip tvarkyti sodybą nepažeidžiant jos dvasios.

Atkūrimas vyko dviem etapais

Pirmajame etape buvo tvarkomas stogas ir langai, pastarieji atnaujinti pagal senąjį pavyzdį. Iš pradžių sodybai priklausė didelis namas, trijų dalių svirnas ir molinis tvartas, tačiau kluono Kazimieras dar nebuvo įsigijęs.

Nors iš pradžių jam atrodė, kad turimų pastatų ir taip pakanka, dar tais pačiais metais jis suprato, kad be kluono sodyba nebus visavertė. Pirmuoju restauracijos laikotarpiu buvo atnaujinta sodyba, įsigytas ir suremontuotas kluonas. Šiuos darbus atlikėjas apibūdino kaip gelbėjimo etapą.

Nuo 2017 metų prasidėjo antrasis, daugiau investicijų pareikalavęs etapas. Jo metu buvo perstatytas kluonas ir įrengta nauja stogo konstrukcija. Pastato viduje atsirado grindys bei balkonas, iš kurio galima stebėti renginius.

Dabar kluone vyksta koncertai, šventės ir kiti renginiai. Taip pat buvo atstatyta daržinė, kurios anksčiau jau nebebuvo išlikę – joje šiandien rengiamos ceremonijos ir net vestuvės.

Investicijos galėjo siekti 300 tūkst. eurų

Kazimieras pripažino, kad tiksliai apskaičiuoti visas sodybos rekonstrukcijai skirtas lėšas sudėtinga, nes darbai vyko palaipsniui, metai iš metų, pagal tuo metu turėtas galimybes.

Didžiausios išlaidos teko antrajam rekonstrukcijos etapui apie 2017–2018 metus. Atlikėjo skaičiavimu, bendra suma galėjo siekti apie 300 000 eurų.

Nors šiuo metu Kazimieras sodyboje negyvena, jis stengiasi čia praleisti tiek laiko, kiek gali. Jo teigimu, darbų šioje vietoje visuomet netrūksta, o pati sodyba tapo gyvu atminties pasauliu.

Vos prieš kelias dienas čia vyko Pagulbio šeimų festivalis. Kazimieras ir toliau aktyviai prisideda prie krašto kultūrinio gyvenimo.