Lūšis prie pat kaimyno namo: Kęstutį netikėtas susitikimas visiškai sutrikdė

Lietuvoje veikia nuolat papildomas lūšių paplitimo žemėlapis. Medžiotojų ir miškininkų teigimu, šių plėšrūnų šalyje pastaruoju metu daugėja, todėl siekiama nustatyti jų skaičių miškuose ir stebėti populiacijos kaitą. Kartu pabrėžiama, kad mažiausiai artimiausius penkerius metus lūšių medžioklės leisti neplanuojama.

Vosiškių kaime Pakaunėje gyvenantis Kęstutis Lincevičius pasakojo netoli kaimyno namų, ant pamiškės takelio, pastebėjęs saulėje besišildančią lūšį.

Pasak vyro, gyvūnas buvo maždaug už 50 metrų. Netikėtas vaizdas jį taip nustebino, kad jis sustojo, o lūšis tuo metu žiūrėjo į jį ir kaitinosi saulėje. Kęstutis suplojęs delnais, po to žvėris iškart paspruko gilyn į mišką.

Jis neabejoja, kad matė būtent lūšį. Kęstučio teigimu, gyvūnas buvo maždaug pusės jo šuns dydžio, jau ūgtelėjęs, su stačiomis trikampėmis ausimis, plačia krūtine ir į viršų pakelta, nykščio galą primenančia uodega.

Susitikti su lūšimi akis į akį žmogui pasitaiko itin retai. Dažniausiai šiuos gyvūnus miškuose užfiksuoja vaizdo kameros arba netyčia pamato medžiotojai, tyliai tykantys kitų žvėrių. Dėl gracingos ir išdidžios išvaizdos lūšys vadinamos miškų karalienėmis, o dėl gebėjimo nepastebimai susilieti su aplinka – ir miškų vaiduokliais.

Lūšys paprastai vengia žmonių, jiems nesirodo ir nepuola, išskyrus atvejus, kai gyvūnas serga arba gina jauniklius. Vis dėlto įsitaisiusi medyje lūšis gali ilgai stebėti grybautojus ar uogautojus.

Padauguvos girininkas Kęstutis Markevičius lūšį apibūdina kaip inteligentišką gyvūną, mintantį tik šviežiu maistu. Pasak jo, kitaip nei vilkai, lūšys prie grobio paprastai negrįžta: pasimaitinusios palieka laimikį ir medžioja kitą. Girininko vertinimu, tai rimtas plėšrūnas ir rimtas katinas.

Lūšių populiacija šalyje auga

K. Markevičiaus teigimu, šalia esantis Karalgirio miškas lūšims tinka gyventi, nes jame gausu grobio.

Šių plėšrūnų daugėja ne tik šiame regione, bet ir visoje Lietuvoje. Dėl to Medžiotojų ir žvejų draugija sukūrė lūšių žemėlapį, į kurį nuolat keliami nauji duomenys. Vien pranešimo apie pastebėtą gyvūną nepakanka – reikalingi ir įrodymai, pavyzdžiui, vaizdinė medžiaga.

Medžiotojų ir žvejų draugijos direktorius Laimonas Daukša nurodo, kad dalį informacijos pateikia visuomenė, tačiau daugiausia jos surenkama iš medžiotojų. Lietuvoje yra daugiau nei 30 tūkst. medžiotojų, kurie, būdami pasiskirstę po įvairias teritorijas, tarsi tinklu apima visą šalį.

Specialistai atmeta kalbas, kad lūšis galėtų būti leidžiama medžioti. Tokių planų bent penkeriems artimiausiems metams nėra, nes šie gyvūnai yra itin griežtai saugomi.

L. Daukša aiškina, kad medžioklė svarstoma tada, kai populiacija ima sukelti neigiamų pasekmių – daryti žalą ūkiams ar kelti pavojų žmonėms. Tik tuomet valstybė priima radikalius sprendimus.

XX ir XXI amžių sandūroje dėl nelegalios medžioklės lūšys Lietuvoje buvo atsidūrusios prie kritinės išnykimo ribos – miškuose jų buvo likę apie pusšimtį. Dabar populiacija atsigauna, o šalies miškuose, skelbiama, galėtų gyventi iki pustrečio šimto lūšių.