Cichanouskajos dešimtmečio kova dėl sūnaus: kodėl ji manė, kad tik tada pagaliau pradės gyventi

Baltarusijos demokratinių jėgų lyderė Svetlana Cichanouskaja skiltyje leidiniui „Zerkalo“ rašo apie dažnai nepastebimą moterų darbą. Pasak jos, daugybė baltarusių greta darbo biuruose, gamyboje ar kabinetuose rūpinasi vaikais, namais, o kartais ir tėvais. Šios pastangos neretai lieka nematomos, todėl pačios moterys ima laikyti jas savaime suprantamu dalyku.

Vienu metu – mama ir politikė

Cichanouskaja prisiminė spalio rytą per Heloviną, kai vaikus į mokyklą pažadino gerokai anksčiau nei įprastai. Po dviejų valandų jos laukė skrydis, tačiau prieš kelionę ji norėjo pati išdažyti vaikų veidus, kad mokykloje jie gerai jaustųsi. Tuo pat metu ji mintyse ruošėsi politiniams susitikimams – dėliojo pagrindines mintis, galvojo, ką ir kam reikės pasakyti.

Vaikams išėjus į mokyklą, ji išvyko į oro uostą ir po dviejų valandų jau susitiko su šalies vadovu. Pokalbio metu reikėjo kalbėti apie paramą Baltarusijos politiniams kaliniams, žiniasklaidai ir būtinybę atkreipti dėmesį į šalies krizę.

Tačiau net ir susitikime ją lydėjo mintys apie vaikus. Ji jautė kaltę bei pyktį ant savęs, nes negalėjo būti šalia jų jiems svarbią dieną, nežinojo, kaip draugai reagavo į jų įvaizdžius ir kaip jie patys dėl to jautėsi. Derybų kambaryje niekas nežinojo, kad jos mintys tuo metu buvo su vaikais.

Anot Cichanouskajos, tokiomis akimirkomis ji atlieka du nematomus darbus iš karto – yra ir mama, ir politikė.

Dešimt metų, skirti sūnaus reabilitacijai

Jos vyresnysis sūnus gimė negirdintis. Operacija buvo atlikta gana vėlai, todėl, kaip rašo politikė, buvo prarasta daug laiko. Kitus dešimt metų ji skyrė sūnui ir jo reabilitacijai.

Ji prisiminė bejėgiškumo laikotarpį, kai kilo klausimų, kodėl tai nutiko jų šeimai, ar pavyks pasiekti reabilitacijos rezultatų ir ar sūnus kada nors prabils. Vis dėlto kiekvieną dieną ji dirbo kartu su vaiku bei specialistais, suprasdama, kad tuo metu tai yra pagrindinis jos darbas.

Iki operacijos šeimai teko atlikti daugybę tyrimų Minske, Gomelyje ir kitose vietose. Cichanouskaja visur lydėjo sūnų, buvo šalia ir per operaciją. Vėliau prasidėjo ilgas reabilitacijos etapas.

Medicininė priežiūra apėmė būtinybę kas dvejus metus aplankyti visus gydytojus, kad būtų patvirtinta negalia. Tačiau didžiausią dalį sudarė kasdienė reabilitacija: penkias dienas per savaitę po dvi valandas vykdavo užsiėmimai su surdopedagogu ir defektologu, kuriuose ji dalyvaudavo kartu su sūnumi. Grįžusi namo ji tęsdavo darbą – mokė garsų, jų pamėgdžiojimų, žodžių ir sakinių.

Pasak jos, tai prilygo darbui visu etatu. Šalia buvo šeima, draugai ir specialistai, tačiau ji pati įdėjo itin daug pastangų. Sūnui, anot jos, teko paaukoti dalį vaikystės, kad galėtų normaliai vystytis.

Dabar jis kalba be sustojimo, o tai Cichanouskajai kelia didžiulį džiaugsmą. Žmonės mato išsilavinusį vaiką, pasakojantį istorijas iš interneto, ir gali nesuprasti, kiek nematomo dešimties metų darbo slypi už šio rezultato. Politikė pabrėžia turinti kuo didžiuotis, net jei ne visi tai pastebi ar įvertina.

Ji teigia daug ko atsisakiusi, nes negalėjo realizuoti savęs profesinėje srityje ir visą laiką skyrė vaikui. Kai sūnaus būklė pagerėjo, ji manė, kad pagaliau galės pradėti gyventi.

2020-ieji tapo naujo nematomo darbo pradžia

Tačiau 2020 metais prasidėjo dar vienas panašus etapas – politinis darbas. Iš šalies jis gali atrodyti įspūdingai: susitikimai, kelionės, vėliavos, nuotraukos, prezidentai, konferencijos ir kalbos. Vis dėlto Cichanouskaja pabrėžia, kad net ir minimaliems rezultatams pasiekti reikia surengti šimtus susitikimų ir daugybę kartų kartoti tuos pačius argumentus.

Ji pateikė Švedijos pavyzdį, kur neseniai iš baltarusių pradėti priimti dokumentai, kurių galiojimas pasibaigęs. Tai, anot jos, tapo įmanoma po didelio darbo su žurnalistais, ekspertais, politikais ir parlamentarais. Prie šio rezultato prisidėjo ne tik ji, bet ir daug kitų baltarusių. Tačiau vietoje įvertinimo dažnai pasigirsta klausimų, kodėl analogiško sprendimo dar nepriėmė kitos valstybės.

Ji taip pat priminė Tarptautinį humanitarinį fondą politiniams kaliniams remti. Nuo idėjos iki jos įgyvendinimo prireikė trejų metų. Per tą laiką reikėjo nuolat aiškinti fondo esmę, jo tikslus ir svarbą. Cichanouskajai tai buvo itin svarbu, nes ji suprato, kad išėję iš įkalinimo žmonės turės sulaukti pagalbos.

Politikė pripažįsta kartais pavargdavusi kartoti tai, kas jai atrodė akivaizdu. Vis dėlto ji ir toliau tai darė kasdien, nors dažnai sulaukdavo klausimų, kodėl ne visos šalys paaukojo ir kodėl surinkta tiek mažai pinigų.

Jos vertinimu, tiek rūpinantis sūnumi, tiek politinėje veikloje labiausiai demotyvuoja atlikto darbo nuvertinimas. Tie, kurie nemato visų pastangų, gali manyti, kad rezultatai atsirado savaime arba dėl sėkmės.

Cichanouskaja pažymi, kad visuomenė jau priprato prie tam tikrų pasiekimų. Aukšto lygio susitikimai jai atrodo svarbūs laimėjimai, tačiau kitiems jie gali tapti savaime suprantamu reiškiniu. Panašiai vertinamas ir dalyvavimas Europos konferencijose, į kurias paprastai kviečiami tik valstybių atstovai: žmonės gali matyti tik dar vieną kelionę, bet ne darbą, reikalingą susitikimams organizuoti, dokumentams parengti ir pozicijoms pristatyti.

Kodėl moterims būtinas saugumas ir parama

Cichanouskaja rašo, kad tokį nematomą darbą atlieka visos moterys. Ji pateikia žurnalistės pavyzdį: visuomenė gali matyti sėkmingą profesionalę, tačiau nežinoti apie daugybę nepublikuotų tekstų, kompromisus siekiant sukaupti patirties ir momentus, kai žmogus buvo beveik praradęs tikėjimą savimi.

Panašiai, jos teigimu, vertinamos ir verslo moterys. Iš šalies gali atrodyti, kad joms tiesiog pasisekė, tačiau už verslo dažnai slypi bemiegės naktys, praleisti valgiai, negalėjimas būti su šeima, dėmesio artimiesiems stoka ir skolinimasis iš žmonių, su kuriais bendrauti galbūt net nesinori.

Politikė pastebi, kad išorinis nuvertinimas dažnai virsta savęs nuvertinimu. Tuomet moteris ima abejoti, ar iš tiesų prie ko nors prisidėjo, ar jos pasiekimai neatsirado savaime.

Iš pradžių Cichanouskajai nuo tokių minčių padėjo apsisaugoti šalia buvę žmonės, kurie primindavo, kad atliktas darbas yra reikšmingas ir sunkus. Ji pati ne visada galėjo tai įvertinti, nes neturėjo ankstesnės patirties ir nežinojo, ar tai, ką daro, yra vertinga, ar taip gali kiekvienas.

Jos nuomone, valstybės turi suteikti moterims daugiau galimybių profesiniam augimui. Kai kuriose šalyse įstatymai numato, kad tėvas privalo imti vaiko priežiūros atostogas, kol mama dirba, kad ir jis pats patirtų šią atsakomybę.

Taip pat būtina stiprinti moterų rėmimo politiką šalies viduje, kovoti su smurtu artimoje aplinkoje ir skatinti vyrus suvokti savo atsakomybę. Kartu pačios moterys turi mokytis vertinti save.

Anot Cichanouskajos, savivertė atsiranda tuomet, kai žmogus jaučiasi saugus, žino, kad iš bet kokios situacijos yra išeitis ir kad pagalba bus suteikta valstybės lygmeniu, o ne vien dėl kieno nors aukos. Ji pabrėžia, kad dabar moteriai dažnai tiesiog nėra kur išeiti.

Saugumas, jos teigimu, suteikia pasitikėjimo savimi. Tuomet santykiai kuriami ne dominavimo, pavaldumo ir smurto pagrindu, o remiantis lygybe, pagarba ir bendrais interesais.

Cichanouskaja pripažįsta, kad pokyčiai visuomenės mąstyme vyksta lėtai. Ji ragina prisiminti nematomą darbą, kurį atliko moterys, ir neleisti nuvertinti to, ką jos daro bei jau yra pasiekusios.

Ji kviečia kiekvieną iki dienos pabaigos prieiti prie šalia esančios moters ir pasakyti, kad jos darbas yra matomas, kad matomos jos pastangos ir tai, kaip sunku jai gali būti. Net jei ji tuo nepatikėtų iš karto, šiuos žodžius verta pakartoti, nes toks darbas yra tikras.