Veronika filmuoja ten, kur kiti neišdrįstų nerti: netikėtas ryklio pasirodymas prieš pat veidą

Veronika naujienų portalui tv3.lt pasakojo apie retą povandeninės operatorės profesiją, sudėtingą darbą filmavimo metu ir patirtis, kurias tenka išgyventi po vandeniu. Ji taip pat atskleidė, kodėl šis darbas ją taip traukia ir kokie netikėtumai jos laukė nardant.

Tv3.lt pradeda straipsnių ciklą „Už kadro“, kuriame bus pristatomos skirtingos profesijos bei įvairius karjeros sprendimus priėmę žmonės. Cikle žadama kalbinti įdomių sričių atstovus ir parodyti darbo pusę, kuri dažnai lieka nematoma.

Į povandeninį pasaulį nuvedė smalsumas

Veronika nesako sąmoningai pasirinkusi povandeninės operatorės kelią – jos teigimu, veikiau vanduo pasirinko ją. 2024 metais ji išvyko į Los Andželą išbandyti savęs, o būdama Amerikoje ėmė vis dažniau žiūrėti gamtos dokumentiką.

Anksčiau tokio poreikio ji nejuto, tačiau Amerikoje dokumentiniai filmai tapo tuo, kas ją ypač ramindavo. Daug laiko praleisdama prie vandens, Veronika panorėjo pati išvysti vandenynų pasaulį, kurį iki tol matė ekrane. Sprendimas gimė spontaniškai: ji leido sau svajoti ir pradėti šią kelionę neturėdama didelių lūkesčių.

Jau dvejus metus ji aktyviai mokosi, praktikuojasi ir keliauja. Kadangi Lietuvoje tokių galimybių nėra daug, Veronika žinių semiasi iš užsienio profesionalų Amerikoje, Meksikoje ir Azijos šalyse. Jos manymu, į šią veiklą ją atvedė atsitiktinumas bei smalsumas.

Pirmą kartą Veronika nėrė Indonezijoje, Balyje. Prieš tai ji maždaug tris mėnesius praleido Amerikoje, o vėliau, vėl pasikliaudama stipria intuicija, išvyko į Indoneziją. Ji neturėjo nei konkretaus plano, nei išsirinktos nardymo mokyklos – žinojo tik kryptį ir tikslą pabandyti, nes dar nebuvo tikra, ar jos kūnas ir protas sugebės prie to prisitaikyti.

Pirmieji bandymai vyko negiliame baseine, kaip įprasta mokantis nardyti. Vėliau ji išplaukė į Ramųjį vandenyną ir ten paniro į 15 metrų gylį.

Veronikai įspūdį padarė galimybė savo akimis pamatyti tai, ką vaikystėje stebėdavo gražiausiose gamtos dokumentikose. Ji nejuto nei baimės, nei diskomforto, o pirmasis nėrimas atvirame vandenyne leido suprasti, kad būtent tokios ramybės ji visada ieškojo.

Filmavimui jūroje reikia ne tik kameros

Praėjusiais metais Veronika su komanda nufilmavo pirmąjį Lietuvos kino istorijoje povandeninį dokumentinį filmą apie Baltijos jūros dugną ir ten nuskendusį reliktinį mišką. Tuomet jos kūrybinė erdvė persikėlė po vandeniu.

Vienas didžiausių iššūkių – įrangos kiekis ir svoris. Operatorė turi rūpintis kameros technika, sausais kostiumais bei kitais reikalingais priedais, tačiau filmavimui būtina ir visa komanda, laivas, kapitonas bei leidimai. Norint filmuoti dronais, reikia kariuomenės ir laivyno sutikimų, todėl pasirengimas darbui jūroje apima sudėtingas procedūras.

Be to, filmavimo planus nuolat lemia gamta. Iš anksto neįmanoma tiksliai žinoti, ar pavyks išplaukti į jūrą ir tęsti darbus. Dėl to povandeninis filmavimas reikalauja daug kantrybės, nes aplinkos kontroliuoti neįmanoma.

Po vandeniu dirbančio žmogaus saugumas priklauso ir nuo žmonių krante atidumo. Dirbant narui būtina pasirūpinti, kad į vandenį neįkristų apšvietimo įranga ar kiti elektriniai daiktai.

Veronika teigė vis dar besimokanti šių darbo principų. Lietuvoje tokios patirties ir gerųjų praktikų kol kas nedaug, todėl ji dažniausiai praktikuojasi Los Andžele. Ten ji turi povandeninio operatorinio mentorius, su kuriais tariasi dėl tolesnių žingsnių, mokosi saugumo, kūrybos ir darbo po vandeniu subtilybių.

Baltijos jūra neleidžia atsipalaiduoti

Povandeninio filmavimo sudėtingumas priklauso nuo aplinkos. Baseine darbo sąlygas galima visiškai kontroliuoti, todėl iššūkių gerokai mažiau. Tačiau Baltijos jūra turi savų niuansų, kuriems būtina iš anksto pasirengti.

Praėjusiais metais Veronika Baltijos jūroje praleido beveik visą vasarą, filmuodama dokumentinį filmą. Ji pabrėžė, kad jūra yra tamsi ir šalta, o geriausiu atveju matomumas joje tesiekia 4–5 metrus. Vandenyne matomumas dažnai būna daug didesnis – 20–30 metrų.

Darbas vandenyne, pasak jos, tampa lengvesnis, jei naras gerai valdo ir savo kūną, ir kamerą. Vis dėlto pradėjus stebėti gamtą per kameros monitorių, galima taip įsitraukti į kūrybą, kad smegenys tarsi pamiršta, jog būtina rūpintis ir išlikimu. Todėl šalia turi būti žmogus, galintis stebėti ir prižiūrėti operatorių.

Dokumentinis filmas Baltijos jūroje buvo kuriamas nuo gegužės iki rugsėjo, tačiau idealių sąlygų komanda praktiškai nesulaukė. Planus nuolat griovė bangavimas, srovės, prastas matomumas ir kitos netikėtos aplinkybės.

Veronika stengiasi pernelyg nesusitelkti į pavojus, nors pabrėžia, kad išlieka budri. Ji nuolat stiprina save emociškai ir fiziškai, kad baimė bei nerimas netrukdytų dirbti. Povandeninę aplinką ji laiko saugia kūrybine erdve, kurioje gali įgyvendinti gražiausias idėjas.

Anot jos, daugiausia nardymo klaidų padaroma skubant. Todėl būtina patikrinti įrangą, stebėti kitus narus, susikaupti, blaiviai įvertinti savo galimybes ir nepervertinti nardymo kvalifikacijos.

Ryklys išniro tiesiai priešais veidą

Vienu ryškiausių susitikimų po vandeniu Veronika vadina netikėtą akistatą su rykliu. Tai įvyko Amerikoje, Katalinos saloje, kuri garsėja povandeniniais miškais, vadinamaisiais „Kelp Forest“.

Šioje saugomoje teritorijoje auga iki 30 metrų ilgio augalai. Veronika šią vietą apibūdina kaip vieną gražiausių pasaulyje nardyti ir dirbti su kamera. Ten ji dalyvavo povandeninio operatorinio kursuose, kuriuos vedė garsus operatorius iš Niujorko.

Tarp daugybės augalų lengva pasiklysti ir prarasti iš akių kartu nardantį žmogų. Būtent taip nutiko Veronikai: pernelyg susitelkusi į filmavimą, ji pametė trenerį. Sukdamasi ratu ir ieškodama mentoriaus, ji staiga išvydo iš augalų tiesiai prieš jos veidą išnirusį ryklį.

Veronika nespėjo pakelti kameros, nors instinktyviai mėgino pradėti filmuoti. Dėl streso ji net nesugebėjo paspausti REC mygtuko. Šį momentą ji prisimena kaip vieną netikėčiausių ir įsimintiniausių patirčių po vandeniu.

Kiekvienas nėrimas Ramiajame, Karibų ar Atlanto vandenyne suteikia galimybę išvysti kitokią gamtą. Augalija ir gyvūnija kiekviename pasaulio regione yra unikali, todėl Veronika džiaugiasi galėdama ją pažinti ir patirti.