Kremavimas tikėjimui neprieštarauja: kunigas įspėja apie tai, kas gali likti neišgyventa

Šarvojimo salėse vis dažniau vietoje karsto su velioniu artimuosius pasitinka urna ir mirusiojo nuotrauka. Kremavimas Lietuvoje pamažu tampa įprastesniu pasirinkimu, tačiau daliai žmonių kyla klausimas, ar toks laidojimo būdas dera su tikėjimu.

Šventajame Rašte draudimo nėra

Pašnekovo teigimu, Šventojo Rašto mokyme nėra nuostatų, kurios prieštarautų mirusiojo palaikų kremavimui. Vis dėlto klebonas M. Šlaustas pabrėžė, kad nors ši praktika yra leistina, ji gali turėti ir skaudžių dvasinių pasekmių.

Jo manymu, žmonės šiandien vis labiau nutolsta nuo tradicinio atsisveikinimo su mirusiuoju, nes gyvena skubėdami ir nori kuo greičiau sutvarkyti visus reikalus. Šis skubėjimas, pasak kunigo, persikelia ir į laidotuves.

M. Šlaustas nurodė, kad kremavimas neretai pasirenkamas dėl žmogiškų priežasčių: artimieji gali nenorėti matyti mirusiojo ar siekti išvengti sunkių emocijų. Tačiau vėliau, gedint, gali atsirasti jausmas, kad atsisveikinimui kažko pritrūko.

Per atsisveikinimą su urna žmonės žiūri nuotraukas, dalijasi prisiminimais ir klausosi muzikos, tačiau nebėra paties velionio buvimo. Todėl, kunigo vertinimu, nelieka galimybės ilgiau pabūti šalia mirusiojo, melstis ir ramiai išgyventi išsiskyrimą. Būtent tai jis įvardijo kaip galimą dvasinį praradimą.

Anot M. Šlausto, kiekvienas žmogus netektį išgyvena savaip, tačiau po kurio laiko kremavimą pasirinkusiems artimiesiems gali kilti įvairių vidinių klausimų. Jam yra tekę sutikti tikinčiųjų, kurie po laidotuvių svarstė, ar pasielgė teisingai ir ar nereikėjo daugiau laiko praleisti atsisveikinant su mirusiojo kūnu.

Kunigas pažymėjo, kad keičiantis požiūriui ir bręstant žmogui tokie klausimai gali iškilti vėliau. Jo nuomone, svarbiausia problema kyla tada, kai atsisveikinimas nėra iki galo išgyvenamas: pritrūksta maldos, ramybės ir buvimo drauge. Kai viskas apsiriboja urna ir apeigomis, kai kuriems gali būti sunkiau dvasiškai priimti netektį, nes lieka įspūdis, kad kažkas nebuvo padaryta ar išgyventa iki pabaigos.

Urna kartais praranda pagarbos ženklą

Vertindamas laidotuvių papročių pokyčius M. Šlaustas pastebėjo, kad laidojant žmogų karste atsisveikinimo procesas būna ilgesnis ir gilesnis. Artimieji gali ateiti, pabūti kartu, pasimelsti bei prisiminti velionį.

Kunigas pabrėžė, kad pati urna nėra blogis, tačiau ji nesukuria tokio pat ryšio kaip šalia esantis mirusiojo kūnas. Dėl to žmonėms gali būti sunkiau išgyventi paskutinį atsisveikinimą, paliesti ranką ar paskutinį kartą pabūti su artimuoju.

Pasak pašnekovo, kartais urną galima pamatyti traktuojamą kaip paprastą daiktą – ji trumpam padedama ant žemės ar šalia, pavyzdžiui, kol atidaromos katafalko durys. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad urną galima nunešti iki kapo maiše, o karsto atveju tai nebūtų įmanoma.

Kunigo teigimu, tokios aplinkybės atspindi dabartinį požiūrį į mirtį ir pagarbą mirusiajam.

Jis taip pat pastebi, kad į laidotuves vis rečiau atvyksta tolimesni draugai, pažįstami ir bičiuliai. Tam, jo manymu, įtakos turi bendras gyvenimo tempas bei užimtumas, tačiau prisidėti gali ir pasikeitusi atsisveikinimo forma.

Per tradicinį pašarvojimą žmonės turi laiko ateiti, pabūti ir parodyti pagarbą velioniui bei jo šeimai. Tačiau kartais mirusysis iš morgo išvežamas tiesiai kremuoti. Vieni artimieji atsisveikinimą surengia prieš kremaciją, kiti to nebedaro, todėl laiko atsisveikinti lieka mažiau, o bendruomenė turi mažiau galimybių būti šalia gedinčiųjų.