Vienas rankos ženklas pakeitė gydytojos gyvenimą: Parkinsono ligą išdavė ir pakitusi rašysena

Maždaug prieš penkerius metus Vilniuje gyvenančios šeimos gydytojos Žanetos Genutienės tėtis ligoninėje buvo komos būsenos. Sunkiu ir daug įtampos sukėlusiu metu moteris pastebėjo, kad neįprastai dreba jos ranka. Iš pradžių ji tai siejo su stresu, tačiau vėliau paaiškėjo, jog tai buvo pirmasis Parkinsono ligos požymis.

Savo patirtimi, susijusia su lėtine progresuojančia nervų liga, Žaneta pasidalijo su tv3.lt skaitytojais. Ji pabrėžė, kad diagnozę priimti labai sudėtinga, tačiau su ja galima išmokti gyventi. Anot gydytojos, yra įvairių būdų sau padėti, kad ligos progresavimas būtų lėtesnis ir gyvenimo kokybė išliktų kuo geresnė.

Pirmieji požymiai atsirado sulaukus 50 metų

Žaneta pasakojo, kad pirmuosius simptomus pajuto tuo laikotarpiu, kai sirgo jos tėtis. Tada prasidėjęs rankos virpėjimas jai iš pradžių neatrodė grėsmingas, nors vėliau tapo svarbiu ženklu ligos istorijoje.

Būdama medikė, ji iš pradžių simptomą linko ignoruoti ir manė, kad ranka dreba dėl patiriamo streso. Apie Parkinsono ligą tuo metu ji net nepagalvojo.

Vis dėlto drebulys stiprėjo. Didelį nerimą sukėlė pasikeitusi rašysena: rašyti darėsi sunku, raidės smulkėjo, o normaliai parašyti nebesigaudavo. Tuomet Žaneta suprato, kad tai gali būti rimtesnė problema.

Ji pripažino išgyvenusi ir neigimo laikotarpį – nors profesinės žinios rodė, kad tai gali būti sunki liga, viduje ji nenorėjo arba negalėjo su tuo susitaikyti. Pasak Žanetos, žmogui būdinga tikėti, kad, kol jis yra sveikas, liga jo nepalies.

Simptomams stiprėjant moteris kreipėsi į neurologą. Galvos magnetinio rezonanso tyrimas tuomet neparodė nieko blogo, o diagnozių sąraše buvo nurodytas esencialinis tremoras.

Su šia diagnoze Žaneta gyveno apie metus, tačiau vėliau požymiai tapo ryškesni. Jai darėsi sunku statyti pėdą kaip anksčiau, atrodė, kad koja pradeda vilktis.

Kadangi visi simptomai pasireiškė dešinėje kūno pusėje, ji nutarė pasikonsultuoti su savo kursioke neurologe. Ši patvirtino Parkinsono ligos diagnozę. Žaneta prisiminė, kad iš Santariškių klinikų išėjo verkdama, o prieš galėdama sėsti prie vairo ilgai sėdėjo automobilyje.

Diagnozė paskatino nedelsiant ieškoti pagalbos

Pasak šeimos gydytojos, šis laikotarpis buvo labai sunkus, tačiau ji sąmoningai siekė į situaciją reaguoti aiškiai. Todėl iškart kreipėsi ne tik į psichiatrą, bet ir į kitus specialistus.

Žaneta norėjo geriau suprasti, kokių ligos etapų gali tikėtis, taip pat įsitikinti, kad jos mąstymas išlieka sveikas. Ji ieškojo būdų nepalūžti ir priimti diagnozę.

Ji suvokė, kad po neigimo neišvengiamai ateis gedėjimo etapas, o tuo metu patyrė daug emocinių nuosmukių.

Gydytoja jau daugelį metų domėjosi Rytų medicina, vedė jogos ir meditacijos praktikas, todėl po diagnozės šias veiklas ėmė taikyti intensyviau. Ji taip pat vyko į Indiją organizmo valymui ir po trijų savaičių pasijuto geriau.

Žanetai įsiminė neurologės mintis, kad jos ankstesnis pasirinktas kelias, tikėtina, suteikė įrankių susidoroti su šia situacija.

Artimieji diagnozę priėmė ramiau. Anot Žanetos, šeima žinojo, kad ji yra užsispyrusi ir lengvai nepasiduoda. Artimieji jai nuolat primindavo, kad, nors liga nepagydoma, daug priklauso nuo pačios pacientės pastangų lėtinti jos progresavimą.

Didelį palaikymą ji jautė iš vaikų, tačiau pabrėžė, kad su liga žmogus galiausiai lieka akis į akį vienas. Šeimoje buvo sutarta atsisakyti gailesčio ir užuojautos – Žanetai reikalingas palaikymas, o ne gailėjimasis.

Po diagnozės pakeitė kasdienius įpročius

Patvirtinus Parkinsono ligą, Žaneta iš esmės ėmė keisti gyvenimo būdą. Pirmiausia ji pakoregavo mitybą: visiškai atsisakė cukraus ir pieno produktų, o glitimo vartojimą sumažino iki minimalaus kiekio.

Daugiausia dėmesio ji skyrė miegui, nes sergant Parkinsono liga miego režimas gali smarkiai sutrikti. Žaneta pasakojo, kad naktimis pabusdavo ir nebegalėdavo užmigti. Kartais tokiomis naktimis ji imdavosi megzti.

Vėliau gydytoja pradėjo daugiau vaikščioti vakarais, o pasivaikščiojimai jai padėjo. Dabar miegas, pasak jos, daugmaž susitvarkė, nors tam prireikė apie dvejų metų.

Žaneta taip pat sumažino darbo krūvį. Anksčiau ji turėjo savo kliniką, kurią vėliau išnuomojo. Ji dirbdavo masažuotoja ir vesdavo jogos terapijos užsiėmimus, tačiau dalies veiklų atsisakė supratusi, kad fiziškai nebegali dirbti tiek daug kaip anksčiau.