Šiurpūs žodžiai po atgaivinimo: pacientas ėmė maldauti, kad jo nepasiimtų

Intensyviosios terapijos skyriaus slaugytoja prisiminė sukrečiantį įvykį, kurio, anot jos, nepamirš visą gyvenimą. Vieno paciento širdis buvo sustojusi, tačiau medikams pavyko trumpam atkurti jo gyvybines funkcijas. Atsigavęs vyras ėmė panikuoti, šaukti ir kartoti, kad kažkas artėja jo pasiimti. Netrukus jis mirė dar kartą.

Po gaivinimo vyras puolė rodyti į lovos kraštą

Savo patirtimi slaugytoja pasidalijo „Reddit“ diskusijoje, kur žmonės buvo kviečiami pasakoti, ką išgyveno laikotarpiu, kai buvo laikomi mirusiais, o vėliau atgaivinti.

Ji teigė, kad per darbo intensyviosios terapijos skyriuje metus medikams ne kartą teko susidurti su mirštančiais pacientais, tačiau vienas atvejis jai įstrigo ypač stipriai.

Pacientui sustojo širdis, todėl komanda ėmėsi gaivinimo. Vyrui netikėtai atsigavus, jis pradėjo garsiai prašyti neleisti kažkam jo pasiimti ir kartojo, kad jie ateina. Slaugytojos teigimu, pacientas buvo akivaizdžiai išsigandęs bei rodė į lovos galą.

Nors medicinos personalas mėgino jį nuraminti, vyras vis kartojo neigiamus atsakymus ir toliau rodė ta pačia kryptimi. Netrukus jis vėl mirė, o šįkart jo atgaivinti nepavyko.

Po paciento mirties slaugytoja paskambino jo sūnui pranešti apie netektį. Tačiau artimojo reakcija ją nustebino: išgirdęs apie tėvo mirtį, jis tik pasakė, kad viskas gerai, nes tėvas buvo niekšas.

Močiutė pasakojo apie nepažįstamas figūras

Šis intensyviosios terapijos slaugytojos pasakojimas nebuvo vienintelis nerimą keliantis prisiminimas „Reddit“ diskusijoje apie gyvenimo pabaigą.

Kita moteris pasidalijo istorija apie savo močiutės paskutinius gyvenimo mėnesius. Pasak anūkės, nors senolės būklė buvo sunki ir ji artėjo prie mirties, jos protas išliko aštrus, ji aiškiai mąstė ir laikėsi geriau, nei tikėtasi. Tuo stebėjosi tiek hospiso slaugytojos, tiek šeimos nariai.

Vis dėlto močiutė ne kartą kalbėdavo apie bauginančius sapnus, kuriuose prie lovos galo pasirodydavo žmonės. Ji nematydavo jų veidų – tik figūras. Kartais, anot jos, jos paimdavo senolę už rankos ir mėgindavo kažkur nusivesti.

Anūkė pasakojo, kad močiutė bandydavo figūroms užduoti klausimų, tačiau atsakymo nesulaukdavo. Senolė bijojo užmigti, todėl artimoji dažnai likdavo šalia, kad išsigandusi močiutė galėtų laikyti ją už rankos.

Hospiso slaugytojos šeimai buvo sakiusios, kad gyvenimo pabaigoje pacientams gali būti įprasta matyti žmones arba kalbėti apie kelionę. Tačiau šiuo atveju močiutės išgyvenimai neatrodė ramūs – ji nuoširdžiai bijojo matomų figūrų, o anūkė iki šiol svarsto, ar senolei viskas gerai.