Jurgos Šeduikytės sūnaus proveržis JAV: vienas mokyklos sprendimas pakeitė viską

Žinių radijo laidoje „Kultūros sunkiasvoriai“, kurią veda žurnalistas Aurimas Perednis, viešėjo menininkė, dainų autorė, rašytoja, žurnalistė ir kultūros savanorė Jurga Šeduikytė. Pristačius ją gausybe veiklų, dainininkė ragino į tokius apibūdinimus žiūrėti žaismingai ir priminė, kad žmogaus neapibrėžia vien tai, ką jis veikia.

Jurga Šeduikytė (nuotr. BNS, asm. archyvo, V. Jokubausko)

Pasak J. Šeduikytės, pilnatvė ir laimė atsiranda tada, kai žmogus geba atpažinti bei priimti ir savo šviesiąją pusę, ir šešėlį. Šioms dalims susijungus, vidinė tuštuma užsipildo, o žmogus gali ramiai pajusti, kad tiesiog yra.

Apie vidinę ekologiją ir ribas, kurias susikuriame patys

Psichologijos akademijoje šiuo metu studijuojanti kūrėja kalbėjo apie kasdien kylančius klausimus, susijusius su vidine kultūra ir vidine ekologija. Jos įsitikinimu, būtent iš jų prasideda visas mus supantis pasaulis.

Studijuodama psichologiją ji gavo užduotį apsirengti taip, kaip įprastame gyvenime niekada nesirinktų. Ši patirtis paskatino svarstyti, kiek apribojimų ir savotiškų kalėjimų žmogus susikuria pats.

J. Šeduikytė taip pat prisiminė vaikystėje šeimoje dažnai jautusis nesuprasta. Vis dėlto dabar ji už šią patirtį jaučia dėkingumą. Atlikėjos manymu, šeima žmogaus gyvenime atsiranda ne atsitiktinai, o bandymai ją nutildyti ir nepritarimas garsiai išsakomoms mintims galiausiai nuvedė ją į sceną, kur ji rado bendraminčių.

Ji pasakojo, kad šeimoje neretai išgyvendavo nesupratimą ir palaikymo stoką dėl atvirai reiškiamų minčių, tačiau būtent tai paskatino ją žengti į sceną. Dabar kūrėja mano, jog ši šeimos patirtis galėjo būti reikalinga tam, kad ji atsidurtų ten, kur yra šiandien.

Sūnaus Ado pažangą lėmė galimybė pasitaisyti

Viena svarbiausių pokalbio dalių buvo skirta švietimo sistemai, egzaminų stresui ir visuomenės spaudimui būti tobuliems. J. Šeduikytė kritiškai vertino tradicinius egzaminus bei momentinį vertinimą, nes, jos teigimu, stiprus stresas slopina protą ir neleidžia atsiskleisti tikriesiems žmogaus gebėjimams.

Lygindama Lietuvos ir užsienio požiūrį į mokslą, atlikėja papasakojo apie Jungtinėse Amerikos Valstijose besimokantį sūnų Adą. Ten jo mokymosi rezultatai itin pagerėjo.

Pastebėjusi šį ryškų pokytį, J. Šeduikytė nusprendė nesistengti pati spėlioti ir paklausė sūnaus, kas tai lėmė. Adas jai atsakė, kad mokykloje jam suteikiama galimybė pasitaisyti, o tai esanti didžiausia jo gyvenimo motyvacija.

Atlikėja aiškino, kad gavęs žemesnį įvertinimą mokinys ten nėra tiesiog nurašomas kaip suklydęs. Mokytojai skiria laiko darbui su vaiku, kartu aptaria sunkumus, pasiūlo papildomos literatūros ir leidžia darbą perrašyti bei pagerinti rezultatą. Per šį procesą Adas visus pažymius pasikėlė iki aukščiausių įvertinimų.

J. Šeduikytė pabrėžė, kad Lietuvoje jos sūnui sekėsi gerokai prasčiau ne dėl gebėjimų stokos. Anot jos, Lietuvos sistema neatsižvelgia į skirtingą vaikų mąstymo tempą ir verčia pamokoms ruoštis iki vėlaus vakaro.

Amerikos mokykloje Adas rado jam tinkantį būdą mokytis. Kūrėjos teigimu, tai rodo, kad apie mokinio poreikius buvo pagalvota iš anksto, o ne susitelkta vien į galutinį rezultatą.

Kritika „roastinimo“ kultūrai

J. Šeduikytė taip pat išsakė nepritarimą Lietuvoje paplitusiai „roastinimo“ kultūrai. Jos nuomone, jei tai yra humoro žanras, šalia turėtų būti žmogus, galintis atsikirsti. Jei žmogus nemoka atsakyti, galima juoktis iš to, kad jam nepavyko, tačiau juoktis iš žmogaus, kurio apskritai nėra šalia, jau prilygsta patyčioms.

Atlikėja priminė, kad tokios patyčios buvo patirtos mokyklose ir žinoma, kiek jos skaudina. Todėl nei pinigai, nei populiarumas jai nėra pakankamas tokių veiksmų pateisinimas.

Su piktais komentarais J. Šeduikytė kovoja jiems palinkėdama geros dienos. Jos teigimu, toks atsakymas tarsi atspindi patį piktąjį komentatorių ir leidžia jam pamatyti savo netobulumus.

Pokalbio pabaigoje kūrėja akcentavo jautrumo sau svarbą. Ji teigė, kad slopinamas pyktis, neviltis ir kitos neigiamos emocijos uždaro net šeštąjį jausmą, todėl būtina mokytis priimti savo būsenas ir rasti būdų joms išreikšti.