Kauno milijonieriaus konfliktas su Daktaru: sprendimas, ilgam pakeitęs kriminalinio pasaulio jėgų balansą

1995 metų vasarą iš įkalinimo įstaigos grįžus Remigijui Daškevičiui-Daškei, Henriko Daktaro įtaka buvo milžiniška ne vien Kaune, bet ir visoje Lietuvoje. Per R. Daškevičiaus kalinimo metus dalis jo buvusių bičiulių sukūrė savas grupuotes, kiti prisidėjo prie kitų nusikalstamų struktūrų, o kai kurie susiejo savo veiklą net su anksčiau konkurentais laikytais Vilijampolės Daktarais.

Pravieniškių kolonijoje R. Daškevičius praleido laikotarpį, kuris tarp miesto nusikaltėlių buvo laikomas itin pelningu privatizacijos metu. Kai kurie ankstesni jo aplinkos žmonės, įskaitant Saturną Dubininką-Satą, sėkmingai įsitvirtino legaliame versle. Jie užmezgė ryšius su aukšto rango Seimo nariais, ministrais, teisėsaugos atstovais, verslininkais bei žiniasklaidos grupių žmonėmis.

Satas yra teigęs, kad jo nuotraukos laikraščių pirmuosiuose puslapiuose leidėjams padėdavo pasiekti itin didelius laikraščių ir žurnalų tiražus. „Laukinio kapitalizmo“ laikotarpiu jis buvo laikomas vienu sėkmingiausią karjerą padariusių tuometinio verslo elito atstovų.

Tuo metu R. Daškevičius sunkiai išgyveno dėl to, kad nepavyko įsitvirtinti nei legaliame versle, nei tarp Kauno nusikalstamo pasaulio veikėjų. Sugrįžęs iš įkalinimo vietos jis pradėjo gausiai vartoti alkoholį ir ne sykį įsivėlė į konfliktus, pasibaigusius policijoje.

Naujos taisyklės ir H. Daktaro sulaikymas

Vėliau Lietuvoje ėmė ryškėti kitoks konfliktų sprendimo būdas: dėl pinigų ir akcijų susigrumdavo įspūdingus turtus sukaupę įmonių savininkai, akcininkai bei verslo partneriai. Tokiose kovose dažniausiai būdavo naudojami patys nešvariausi metodai.

Įtakingi Kauno verslininkai savo ginčuose vis dažniau kreipdavosi į pamažu atsikuriančią Daškinių gaują. Už R. Daškevičiaus ir jo vyrų pagalbą buvo atsilyginama didelėmis pinigų sumomis, o kartais jiems būdavo siūloma įsitraukti į bendrą verslą.

Buvęs bokso čempionas R. Daškevičius, apibūdinamas kaip „kietuolis“ ir žavus plevėsa, atsidūrė prie naujo karjeros etapo ribos. H. Daktaro sulaikymas jam tapo dar vienu ženklu, kad atviras reketas bei viešai vykdoma spirito ir cigarečių kontrabanda augančioje šešėlinėje ekonomikoje jau nebelaikomi perspektyviomis veiklos kryptimis.

H. Daktaro padėtį kriminaliniame pasaulyje, kaip rašoma, sužlugdė plačiai aptartas konfliktas su įtakingu Kauno milijonieriumi Sigitu Čiapu. Netrukus, S. Čiapui prisidėjus, H. Daktaras buvo sulaikytas ir septyneriems metams įkalintas. Šie įvykiai galutinai pakeitė R. Daškevičiaus požiūrį – jis pradėjo ieškoti veiklos, kuri keltų mažiau rūpesčių.

Anksčiau žurnalistui skirtame laiške H. Daktaras rašė, kad R. Daškevičius buvo už jį daug jaunesnis. Jis nurodė, kad tuo metu, kai Daškė konfliktavo su Slabotke, arba Vilijampole, pats H. Daktaras kalėjo Sibire, o jam grįžus į Lietuvą R. Daškevičius buvo Pravieniškėse. H. Daktaras teigė kelis kartus susitikęs su R. Daškevičiumi ir susidaręs įspūdį, kad šis yra konkretus bei žodžio besilaikantis žmogus. Jis taip pat pažymėjo nežinantis, ar R. Daškevičiaus verslo veikla buvo legali.

Kankinimai Partizanų gatvės pirtyje

Prieš keletą metų kilę ginčai tarp valdininkų, verslininkų ir sporto atstovų dėl Kaune, Partizanų gatvės 192-ajame sklype esančio regbio stadiono atskleidė tamsesnių šio objekto praeities aplinkybių.

Kauno vaikų ir jaunimo regbio klubo „Ąžuolas“ vadovas Vytautas Vasilenka šių eilučių autoriui yra sakęs, kad prieš mirtį Daškė, lydimas apsaugininkų, išdidžiai vaikštinėdavo po stadioną ir stebėdavo treniruojamus jaunus regbininkus.

Kauno kriminalinės policijos darbuotojai, ilgus metus rinkę operatyvinę informaciją apie Daškinių gaują ir jos aplinką, prisiminė, kad po privatizacijos R. Daškevičiaus vyrai linksmindavosi Partizanų gatvės 192 numeriu pažymėtoje pirtyje.

Pasak pasakojimų, į šią Daškinių pamėgtą vietą kartais būdavo atgabenami ir Kauno įmonių savininkai, kurie nepakluso arba atsisakė mokėti duoklę. Jiems buvo paliekamas pasirinkimas bendradarbiauti arba būti sunaikintiems.

Po tokių perspėjimų Žaliakalnio gaujos smogikai nepaklusnius turtingus verslininkus merkdavo į pirties baseiną ir kankindavo, kol šie sutikdavo atiduoti nemažą uždirbto pelno dalį. Vėliau nusikaltėliai ir jų kankinti verslininkai sėsdavo prie bendro stalo bei puotaudavo iki paryčių.

Praeitis atbaidė pirties lankytojus

Prieš keletą metų autorius lankėsi pirtyje, kurioje kadaise rinkdavosi Daškiniai. Partizanų gatvės daugiabučių kiemų gale, už kelių dešimčių metrų nuo tarp daugiabučių esančios stadiono teritorijos, yra aptvertas sklypas. Jį saugo aukšti geležiniai vartai, o šalia stovi sovietmečiu populiaraus Alytaus statybos tipo sargo namelis.

Dideliame kieme yra du pastatai: pirties kompleksas ir mūrinis svečių namas, kuriame veikė biliardinė. Abu jie buvo baigti statyti 1981 metais. Praėjus daug metų po aprašytų įvykių, pirtis nesulaukė pakankamo klientų dėmesio, sunyko ir 2005 metais galutinai nutraukė veiklą.

Daugelis aplinkinių Kauno rajonų gyventojų, išgirdę apie šiurpią šios vietos praeitį, atsisakydavo minties ten ilsėtis.

Sargo pasakojimas apie pirties savininkus

Ilgą laiką buvusią Daškinių pirtį prižiūrėjo netoliese su šeima gyvenęs sargas Vladas. Jis pasakojo kadaise dirbęs EBSW grupės privatizuotoje F. Dzeržinskio staklių gamykloje ir kurį laiką buvęs smulkiuoju jos akcininku. Vėliau, anot jo, akcijos paslaptingai dingo.

Vladas teigė turįs žinių, kad Gintaras Petrikas galėjo būti spaudžiamas banditų ir todėl pirtį tiesiog perdavė Daškiniams. Jis taip pat sakė, jog tam tikrą laiką pirties direktoriumi buvo paskirtas R. Daškevičiaus brolis Artūras.

Pasak sargo, prieš „cigarečių karus“, sužlugdžiusius Daškinių gaujos narių gyvenimus, keletą metų Partizanų gatvės pirties akcininku buvo paskirtas ir šiuo metu Pravieniškėse bausmę atliekantis Edmundas Bilinskas-Edma.

Vlado teigimu, maždaug 1995–1997 metais šioje pirtyje beveik kiekvieną savaitgalį netikėtai pasirodydavo automatais ginkluoti „Aro“ pareigūnai. Įsiveržę pareigūnai greitai suguldydavo linksminusius gangsterius ir jų svečius veidais į žemę.