Mildažytės palyginimas sukėlė atsaką: Juškaitė priminė, kodėl Lietuvai reikalingi užsieniečiai

J. Juškaitė savo įrašu socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo ir su portalo tv3.lt skaitytojais.

Įvertino užsieniečių indėlį

Reaguodama į E. Mildažytės pasisakymus, J. Juškaitė svarstė, kokia kryptimi eina visuomenė, kai žmonės pradedami vadinti invazinėmis rūšimis. Jos teigimu, perskaičius plačiai socialiniuose tinkluose aptartą E. Mildažytės tekstą ir stebint viešą diskusiją, gali susidaryti įspūdis, esą Lietuvą užplūdo atvykėliai, neturintys kitų tikslų, kaip islamizuoti šalį, atimti jos Marijos žemės vardą, perimti darbo vietas ir ekonomiką.

J. Juškaitė nurodė, kad tokioje diskusijoje atvykimas į Lietuvą pristatomas kaip su pačios valstybės interesais nesusijęs ir nekontroliuojamas procesas, o Lietuvos gyventojai vaizduojami kaip primestos migracijos aukos.

Tačiau, jos teigimu, didžiosios dalies į Lietuvą atvykstančių migrantų buvimo nesaugo tarptautinės konvencijos. Išskyrus tarptautinę apsaugą gavusius pabėgėlius, kitų migrantų buvimas šalyje esą priklauso nuo Lietuvos valstybės sprendimo – ji galėtų juos išsiųsti namo ne iškart, bet per metus ar dvejus.

Ji taip pat pabrėžė, kad valstybė, nusprendusi neįsileisti ekonominių migrantų, dėl to nesulauktų nei Europos Sąjungos sankcijų, nei tarptautinio spaudimo ar žmogaus teisių gynėjų priekaištų.

J. Juškaitė klausė, ar diskusijoje nevertėtų atsižvelgti į tai, kad užsienio studentai padeda Lietuvos universitetams gauti pajamų, sudarančių galimybes geriau atlyginti dėstytojams ir investuoti į studijų kokybę.

Ji atkreipė dėmesį ir į vieną prasčiausių Europoje Lietuvos demografinių situacijų. Pasak jos, kai kurių demografų skaičiavimu, po kelių dešimtmečių ne lietuviai gali sudaryti nuo penktadalio iki ketvirtadalio šalies gyventojų. J. Juškaitės teigimu, tai lems ne geranoriškas noras apgyvendinti tuščias sodybas ar miestus, o poreikis turėti žmonių, kurie prižiūrėtų senstančią visuomenę ir mokėtų mokesčius valstybei.

Ji taip pat priminė, kad Europa, kaip ir Jungtinės Valstijos, susiduria su gyventojų mažėjimu. Teigiamą gyventojų prieaugį Europoje jau kurį laiką esą pavyksta išlaikyti tik dėl migracijos, o be jos žemyno gyventojų skaičius kasmet sumažėtų maždaug 1,3 mln.

Įrašo pabaigoje J. Juškaitė ironizavo, kad išsiuntus migrantus nebeliktų telefonu naudojančių vairuotojų, avarinių situacijų ir barzdotų vyrų prie „Prius“ automobilių vaizdų, o gyvenimas grįžtų į ankstesnę būseną.

Edita Mildažytė išsakė savo poziciją

E. Mildažytė savo tekste aprašė situaciją, kai vos nepateko po prieš eismą važiuojančiu „Toyota Prius“. Jos teigimu, tamsiaodis barzdotas vairuotojas jos nepastebėjo, nes žvilgsnį buvo nukreipęs į mobiliojo telefono ekrane veikiančią programėlę.

Ji taip pat pasakojo, kad priešais iš baimės nugriuvo dviratininkas su mėlynu krepšiu. Iš jo kuprinės išbyrėjus maistui, vežėjas pasitaisė burną dengiantį raištį ir ėmė krauti užsakymą atgal į termokrepšį, nors maistas jau buvo atsidūręs šalia balos.

E. Mildažytė kėlė klausimus, iš kur šie žmonės atvyksta, kas ir kada juos pakvietė, taip pat kokią ekonominę naudą šaliai sukuria maisto išvežiotojai ir per programėles iškviečiamų automobilių vairuotojai. Jos vertinimu, jie jau daro įtaką eismo kultūrai.

Žurnalistė migracijos temą palygino su į Lietuvą ekonominės naudos tikslu Sovietų Sąjungos laikais įvežtu Sosnovskio barščiu. Tuomet tikėtasi, kad auginant šį augalą kolūkiuose netrūks pašarų, tačiau vėliau paaiškėjo, jog jis yra nuodingas. Nors kolūkinių fermų ir Sovietų Sąjungos jau nebėra, Sosnovskio barštis, pasak E. Mildažytės, tebėra paplitęs.

Ji prisiminė ir pajūrinę zundą, kuria fotografai žavėjosi dėl tikslių geometrinių formų, kol paaiškėjo, kad šis išvaizdus invazinis augalas stelbia trapią pajūrio augmeniją.

E. Mildažytė minėjo ir muilinę guboją, kuri anksčiau buvo saugoma bei puoselėjama, o už jos skynimą kopose grėsė didelės baudos. Dabar, jos teigimu, šį augalą raginama rauti su šaknimis ir naikinti kaip invazinį kenkėją.

Panašiai, anot jos, nutiko ir lubinams: dar neseniai jie buvo naudojami dirvai ir laukams gerinti, o dabar skinami, kad kitais metais neprisėtų ir jų vietoje galėtų augti gysločiai bei bitkrėslės.

Ji taip pat paminėjo kormoranus, kuriais vieni piktinasi, o kiti žavisi, dažniausiai gyvendami toliau nuo jų kolonijų. E. Mildažytė pažymėjo, kad kol kas žmonės dar žavisi baltaisiais garniais, tačiau invazinius vėžius jau mėginama išgaudyti, kad jie nepradėtų dominuoti prieš vietines rūšis.

Pasak E. Mildažytės, gamtoje agresyvi invazinė rūšis, jei jai leidžiama patekti ar ji tyčia įvežama, prisitaiko ir ima stelbti vietines rūšis. Iš pradžių keli egzotiški daigai gali atrodyti patrauklūs, tačiau vėliau jie pakeičia visą ekosistemą.

Ji nurodė, kad europiečiai šiuo metu kuria galingas programas vietinėms rūšims išsaugoti jų autentiškose augavietėse, ypač saugant retas, senose radimvietėse augančias ir lėtai besidauginančias veisles, kurios be apsaugos neatsikuria.