Pirmadienis, 2026.11.16
●Vilnius --° Vardadieniai: kraunama…

Ne degalų kaina kelia didžiausią grėsmę: ekonomistas perspėja apie galimą fizinį jų stygių

Dyzelino litrui Lietuvoje kainuojant daugiau nei 2 eurus, valdžia ieško būdų kainoms mažinti. Vis dėlto akcizo lengvatos valstybei atsieitų dešimtis milijonų eurų. Latvija jau pasirinko mažinti dyzelino akcizą iki Europos Sąjungos leidžiamos minimalios ribos.

Ragina neapsiriboti trumpalaikiais sprendimais

T. Martinaitis teigė, kad sprendžiant dyzelino kainų klausimą nereikėtų apsiriboti trumparegiškomis priemonėmis. Jo vertinimu, būtina vienu metu svarstyti ir greito poveikio veiksmus, ir ilgalaikę strategiją.

Politikas pasakojo automobiliu grįžtantis iš Talino, kur vyko Baltijos Asamblėjos parlamentinė sesija, ir ten bendravęs su Latvijos kolegomis. Pasak jo, Latvijoje prieš kitą savaitę vyksiančius parlamento rinkimus tvyro rinkiminės nuotaikos, todėl šalis nusprendė akcizą sumažinti iki ES minimumo.

Anot T. Martinaičio, toks žingsnis Latvijos biudžetui reikš reikšmingą pajamų netektį. Tačiau rinkimų metu su kuro kainomis susijusios problemos tampa ypač jautrios, o politiniai oponentai jas aktyviai išnaudoja.

Jo nuomone, Lietuvoje reikėtų labiau vertinti atsakingus ir ilgalaikius sprendimus, kurie ateityje sumažintų šalies priklausomybę nuo pasaulinėje rinkoje vykstančių kuro kainų šuolių.

Vien pigesnio viešojo transporto nepakanka

Vyriausybė, užuot mažinusi akcizą, svarsto piginti traukinių ir tarpmiestinių autobusų bilietus. T. Martinaitis mano, kad vien tokios priemonės nepakaktų.

Jis priminė, kad praėjusios savaitės trečiadienį frakcijoje vyko aštrus pokalbis su finansų ministru apie galimas priemones. T. Martinaitis sakė suprantantis ministro pareigą išlaikyti subalansuotus valstybės finansus ir nesirinkti pigių bei greitų sprendimų.

Tačiau, pasak politiko, ypač vienmandatėse apygardose išrinkti politikai jaučia didelį rinkėjų spaudimą imtis veiksmų, kurie bent parodytų valdžios jautrumą dabartinei situacijai. Papildomos transporto lengvatos galėtų paskatinti žmones privačius automobilius keisti viešuoju transportu, tačiau reikėtų kalbėti ir apie akcizą bei ilgalaikę jo politiką.

T. Martinaitis atkreipė dėmesį, kad Lietuva CO2 dedamosios srityje prisiėmė vienus didžiausių įsipareigojimų regione. Jis pabrėžė, kad dar iki kuro krizės degalai Lietuvoje buvo brangesni nei Lenkijoje ir Latvijoje, o valstybės biudžetas buvo planuojamas atsižvelgiant į tokią situaciją.

Nemaža akcizo dalis skiriama Gynybos fondui, kuris padeda reaguoti į egzistencines grėsmes valstybei. Politikas taip pat nurodė, kad svarbi yra biodegalų kainos dalis bendroje kuro kainoje. Nors trumpuoju laikotarpiu tam tikri sprendimai galėtų sumažinti degalų kainas, ilgesnėje perspektyvoje Lietuva ir vėl liktų priklausoma nuo pasaulinių naftos kainų.

Jo teigimu, reikia įvertinti, kokias lengvatas galima suteikti dabar, kad ateityje šalis būtų konkurencingesnė. Pavasarį jau buvo priimta panašių sprendimų, tačiau tuomet manyta, kad krizė bus laikina. Dabar, T. Martinaičio vertinimu, situacija nesikeičia, todėl būtina ilgalaikė valstybės strategija.

Akcizo mažinimas gali reikšti dideles biudžeto netektis

M. Lingė siūlė pirmiausia aiškiai apsibrėžti, kokia problema sprendžiama: ar siekiama tik sumažinti kuro kainą, ar užtikrinti stabilias biudžeto pajamas. Nuo pasirinkto tikslo, anot jo, priklauso ir galimi sprendimai.

Jis pažymėjo, kad akcizas šiuo metu surenkamas pagal planą. Didžiausia problema, pasak M. Lingės, yra tai, kad padidinus tarifus 17 proc. sumažėjo tranzitu Lietuvoje įsigyjamo dyzelino ir kitų degalų kiekiai. Tačiau dėl didesnių tarifų akcizo mokestis vis tiek surenkamas.

Politikas pripažino, kad pasaulinė kuro kainų krizė kelia įtampą, o panašių iššūkių patiria ir kitos valstybės. Vis dėlto siekis konkuruoti su kaimynais mažesnėmis kainomis reikštų didelius praradimus valstybės biudžete.

Tuomet, jo teigimu, reikėtų atsakyti, iš kokių pajamų būtų kompensuojamos biudžeto netektys ir užtikrinamos kitos viešosios paslaugos. Todėl vien akcizo dydžio klausimo nepakanka, kol neaišku, kokį tikslą norima pasiekti.

M. Lingė sutiko su poreikiu spręsti ilgalaikius iššūkius, tačiau siūlė žvelgti dar toliau. Jo teigimu, tokios krizės gali tapti proga spartinti transformaciją. Biudžeto ir finansų komitete Lietuvos bankas pateikė vertinimą, kad per 50 metų pasaulio ekonomikos priklausomybė nuo naftos sumažėjo 60 proc., ir ši tendencija tęsiasi.

Jeigu ši dinamika išliks, naftos sektorių gali ištikti naujos nekontroliuojamos krizės. Todėl pagrindinė ilgalaikė užduotis, pasak M. Lingės, yra kuo labiau apsirūpinti alternatyvomis, o viena jų yra elektra.

Jis teigė, kad būtų galima sparčiau spręsti elektros gamybos klausimus, kelti jūros parkų ateities klausimą, įvertinti dėl antrojo parko kilusias abejones ir aktyviau diskutuoti apie naujos kartos branduolinę energetiką.

M. Lingės nuomone, akcizo tarifus verta vertinti ir konkurencingumo požiūriu: tarifas galėtų būti toks, kad mažėtų paskatos degalus pilti kitose šalyse, o tranzitas per Lietuvą nebūtų toks skausmingas.

Jeigu peržiūrėjus tarifus Lietuvoje padaugėtų užsipylimų ir galutinis rezultatas būtų teigiamas, tokį sprendimą verta svarstyti. Tačiau jis perspėjo, kad konkuruojant su tokiomis ekonomikomis kaip Lenkijos, turinčiomis daugiau galimybių manevruoti, gali nepavykti pasiekti norimų tikslų.

Ekonomistas: svarbiausia rizika – kad degalų gali fiziškai nebelikti

A. Bartkus pabrėžė, kad būtina atskirti dabartinę problemą nuo bendrų strateginių klausimų, susijusių su dyzelinu ir energetika. Jo vertinimu, didžiausia grėsmė šiuo metu jau yra ne degalų kaina, o fizinis jų prieinamumas, nes kyla rizika likti be kuro.

Ekonomistas nurodė, kad pagrindinė Lietuvos naftos produktų tiekėja yra Saudo Arabija. Per pirmus šešis šių metų mėnesius Lietuva iš šios šalies importavo 44 proc. naftos, o Lenkija – 46 proc.

Šį tiekimą, pasak A. Bartkaus, visai savo grupei centralizuotai organizuoja ne „Orlen Lietuva“, bet „Orlen“. Grupė apima Čekiją, Baltijos valstybes ir Lenkiją, todėl viena Lenkijos valstybinė įmonė aptarnauja itin didelę teritoriją.

Anot ekonomisto, Saudo Arabija susiduria su rimta problema: Hormuzo sąsiaurį kontroliuoja iraniečiai, pietinį išėjimą – hučiai, o per Suecą eksportuoti nėra ko, nes susprogdintas Rytų–Vakarų naftotiekis ir jo siurblinė.

Kiek truks infrastruktūros remontas, nėra aišku. A. Bartkus nurodė, kad tai gali užtrukti keturias ar daugiausia aštuonias savaites, o toks laikas Lietuvai reikštų labai ilgą laikotarpį ir apytiksliai pusės naftos tiekimo problemą.

Saudo Arabija tiekia daug naftos ne tik Lenkijai, bet ir Japonijai, Pietų Korėjai, Jungtinėms Amerikos Valstijoms bei kitoms šalims. Todėl, jei remontas užsitęstų arba atstatyta siurblinė būtų vėl susprogdinta, gali kilti rizika fiziškai neturėti naftos. Ekonomistas priminė, kad praėjusią savaitę hučiai šioje vietoje vėl leido dronus ir ten įvyko naujų sprogimų.

Prancūzijoje jau šią savaitę jaučiamas fizinis naftos produktų stygius: daugiau nei 10 proc. degalinių neturi pakankamai degalų. A. Bartkus pabrėžė, kad kalbama ne vien apie dyzeliną, bet ir apie benziną.

Pasak jo, esminis klausimas yra ne kiek degalai kainuos, o ar jų apskritai bus. Ekonomisto vertinimu, klaida buvo padaryta pavasarį panaudojus rezervus, nes naftos atsargos skirtos būtent atvejams, kai fiziškai nutrūksta tiekimas.

A. Bartkus perspėjo, kad be dyzelino sutriktų ir maisto tiekimas, todėl pirmiausia kiltų klausimas, kaip aprūpinti žmones maistu bei kitomis būtiniausiomis prekėmis. Jo teigimu, tai yra strateginis išteklius, nuo kurio kol kas esama labai stipriai priklausomų, todėl pirmiausia reikalingas taupymo mechanizmas.

Dalintis Facebook Messenger