Saulė gali smogti netikėtai: mokslininkai išskyrė 2027–2028 metų rizikos laikotarpį

Mokslininkai perspėja, kad artimiausiais metais Saulėje gali įvykti keli ypač galingi žybsniai, galintys Žemėje sukelti stiprias geomagnetines audras. Didesnio Saulės aktyvumo galimybė išskiriama 2027 ir 2028 metais.

Tokie reiškiniai galėtų paveikti palydovų veiklą, radijo ryšį ir elektros tinklus. Vis dėlto specialistai pabrėžia, kad kalbama ne apie konkrečių nelaimių prognozę, o tik apie statistiškai didesnę ekstremalių įvykių tikimybę.

Nors po 2024 metų rudenį pasiekto maksimumo Saulės aktyvumas pamažu slopsta, neatmetama, kad stipriausi dabartinio ciklo žybsniai dar gali įvykti.

Lenkijos meteorologijos portalas „TwojaPogoda.pl“ praneša, kad dviejuose 2025–2026 metais paskelbtuose moksliniuose tyrimuose vertinta, kada gali pasireikšti ypač intensyvūs Saulės žybsniai ir kiek tai tikėtina.

Abiejų darbų autoriai rėmėsi ankstesnių Saulės ciklų informacija ir ieškojo laikotarpių, kai labai stiprių žybsnių tikimybė didėja.

Didžiausi žybsniai gali būti dar neįvykę

Saulės aktyvumas paprastai kinta maždaug 11 metų ciklais. Vienais etapais Saulės paviršiuje daugėja dėmių, kitais jų mažėja, o kartu svyruoja žybsnių bei kitų aktyvumo reiškinių dažnis.

Dabar vyksta 25-asis Saulės aktyvumo ciklas, kurio pikas buvo pasiektas 2024 metais.

Saulės dėmių skaičius po maksimumo įprastai mažėja, tačiau tai nereiškia, jog itin galingi žybsniai jau nebegalimi. Ankstesni ciklai parodė, kad net bendram aktyvumui slopstant Saulėje gali formuotis sudėtingos magnetinės struktūros ir sukelti itin didelius energijos išsiveržimus.

Šį reiškinį tyrė Baolino Tano vadovaujama mokslininkų grupė. Ji išnagrinėjo keturių ankstesnių Saulės aktyvumo ciklų duomenis nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio vidurio.

Tyrėjai lygino stipriausių žybsnių intensyvumą ir skaičių su ankstesnių Saulės aktyvumo minimumų savybėmis. Pagal nustatytus statistinius ryšius jie sudarė dabartinio ciklo ekstremalių žybsnių prognozę.

Skaičiavimai rodo apie penkis ypatingos galios žybsnius

B. Tano ir jo kolegų vertinimu, per visą 25-ąjį Saulės aktyvumo ciklą gali įvykti maždaug penki žybsniai, stipresni nei X10 klasės. Du iš jų galėtų peržengti ir X14,3 lygį.

Žybsniai klasifikuojami pagal rentgeno spinduliuotės intensyvumą. X klasė reiškia stipriausius tokio tipo reiškinius, o šalia raidės nurodomas skaičius žymi jų intensyvumą. Pagal šią skalę X10 žybsnis yra dešimt kartų intensyvesnis nei X1.

Modelis leidžia manyti, kad dalis labai stiprių įvykių galėtų nutikti po 2027 metų pavasario. Pagal prognozę, galingiausias žybsnis galėtų pasireikšti maždaug 2028 metų gegužę.

Tačiau mokslininkai akcentuoja, kad šios datos nėra tikslios. Išvados paremtos palyginti nedideliu ankstesnių ciklų skaičiumi, todėl identifikuoti dėsningumai nebūtinai kartosis.

Kitas mokslinis darbas dėmesį sutelkia į 2027-uosius

Kito tyrimo, kuriam vadovavo Velasco Herrera, autoriai taikė kitą metodiką. Jie analizavo beveik 50 metų Saulės rentgeno spinduliuotės stebėjimų duomenis ir išskyrė du pasikartojančius aktyvumo ritmus – maždaug 1,7 metų bei septynerių metų trukmės.

Tyrėjų vertinimu, šių svyravimų sutapimas gali padidinti labai stiprių žybsnių tikimybę. Tokie reiškiniai darbe vadinami S klasės žybsniais, kurių intensyvumas viršija X10. Tai yra pačių tyrėjų vartojamas žymėjimas, o ne atskira įprastos Saulės žybsnių klasifikacijos klasė.

Mokslininkai taip pat nagrinėjo, kaip Saulės aktyvumas pasiskirsto skirtingose jos paviršiaus zonose. Remdamiesi visais duomenimis, jie išskyrė du didesnės tikimybės laikotarpius: vienas jų jau baigiasi, o antrasis prognozuojamas iki 2027 metų rudens.

Abu tyrimai leidžia kelti prielaidą, kad ypač stiprūs Saulės žybsniai gali pasitaikyti ir po aktyvumo maksimumo.

Ar Saulės audra gali palikti Lietuvą be elektros?

Vienu svarbiausių ekstremalių Saulės reiškinių pavojų laikomi galimi elektros tiekimo sutrikimai. Stiprų Saulės žybsnį kartais lydi vainikinės masės išmetimas, kai į kosmosą išsiveržia daug įelektrintų dalelių ir magnetinio lauko struktūrų.

Jei ši medžiaga pasiektų Žemę ir palankiai sąveikautų su jos magnetiniu lauku, galėtų kilti geomagnetinė audra. Jos metu magnetinio lauko svyravimai gali sukurti elektros sroves ilguose laidininkuose, tarp jų – aukštos įtampos perdavimo linijose.

Labai stiprių audrų atveju tokios srovės gali trikdyti elektros tinklus ir kelti grėsmę transformatoriams. Tačiau galimas pavojus neturėtų būti painiojamas su konkrečia prognoze.

Šiuo metu nėra pagrindo tvirtinti, kad 2027 ar 2028 metais Lietuvoje dėl Saulės audros būtinai nutrūks elektros tiekimas. Net labai stiprus žybsnis savaime negarantuoja stiprios geomagnetinės audros Žemėje: svarbu, ar iš Saulės išmesta medžiaga bus nukreipta į mūsų planetą ir kokiomis magnetinėmis savybėmis pasižymės.

Galutiniai padariniai taip pat priklausytų nuo elektros infrastruktūros atsparumo ir taikomų apsaugos priemonių.

Rizika palydovams, navigacijai ir radijo ryšiui

Stiprios Saulės audros gali paveikti ne tik elektros tinklus, bet ir palydovus, navigacijos sistemas bei radijo ryšį. Saulės spinduliuotė gali trikdyti aukšto dažnio radijo ryšį, o geomagnetinės audros gali sumažinti palydovinės navigacijos tikslumą.

Tokie sutrikimai ypač svarbūs aviacijoje, jūrų transporte ir kitose veiklose, kurioms būtinas patikimas ryšys bei tikslus vietos nustatymas.

Palydovams kosmose pavojų kelia įelektrintos dalelės, galinčios paveikti elektronikos sistemas. Be to, stiprių geomagnetinių audrų metu didėja atmosferos pasipriešinimas žemoje Žemės orbitoje esantiems palydovams, todėl gali būti sunkiau išlaikyti jų orbitas.

Stipri audra galėtų atnešti pašvaistes į Lietuvą

Saulės audros gali sukelti technologinių nesklandumų, tačiau jos lemia ir vieną įspūdingiausių gamtos reiškinių – šiaurės pašvaistes. Geomagnetinės audros metu įelektrintos dalelės sąveikauja su Žemės atmosferos dujomis, todėl danguje atsiranda spalvingas švytėjimas.

Paprastai pašvaistės dažniausiai matomos didelėse geografinėse platumose, tačiau per stiprias audras jų matomumo zona gali nusidriekti gerokai piečiau. Tokiais atvejais jas galima stebėti ir Lietuvoje.

Per itin ekstremalias geomagnetines audras pašvaistės gali būti matomos net labai neįprastose, žemose platumose. Vis dėlto jų stebėjimą lemia ne vien geomagnetinis aktyvumas, bet ir debesuotumas, paros metas bei šviesos tarša.

Tikslios Saulės audros datos numatyti neįmanoma

Naujausi tyrimai leidžia įvertinti laikotarpius, kai ekstremalių Saulės žybsnių tikimybė gali būti didesnė, tačiau patikimai numatyti konkretų įvykį prieš metus ar dvejus mokslininkai negali.

Specialistai gali stebėti aktyvias Saulės sritis ir vertinti artimiausių dienų žybsnių tikimybę. Įvykus vainikinės masės išmetimui, kosminių orų tarnybos gali prognozuoti galimą jo poveikį Žemei.

Vis dėlto ilgalaikiai statistiniai modeliai neleidžia patikimai pasakyti tikslios būsimos geomagnetinės audros datos, jos stiprumo ar padarinių konkrečiai valstybei. Dėl to 2027–2028 metų laikotarpis šiuo metu turėtų būti laikomas mokslinių tyrimų išskirtu galimai padidėjusio aktyvumo etapu, o ne patvirtinta artėjančios katastrofos data.

Šaltinis – „TwojaPogoda.pl“, remiantis B. Tano ir Velasco Herreros vadovaujamų mokslininkų tyrimais.