Vienas požymis gali išduoti imlumą propagandai: kodėl sąmokslo teorijos tampa pavojingais vartais

Edvardas Šidlauskas, Gediminas Navaitis, telefonas, kompiuteris (nuotr. TV3, BNS)

Laidos „Sveikatos DNR“ cikle „Žurnalisto darbas iš arti“ apie propagandą kalbėjo psichologas ir psichoterapeutas Edvardas Šidlauskas. Naujienų portalas tv3.lt šia tema taip pat kalbėjosi su psichologu ir psichoterapeutu Gediminu Navaičiu.

Specialistai aiškino, kaip atpažinti propagandinius naratyvus, kokiais principais jie veikia ir į ką verta atkreipti dėmesį kasdienėje informacijos aplinkoje.

Kas vadinama propaganda?

E. Šidlausko teigimu, propaganda yra informacijos skleidimo būdas, kuriam būdingi tam tikri prievartos elementai. Tai gali būti vienpusiška ir nepilna žinutė ar idėja, atkakliai pateikiama taip, kad būtų naudinga jos skleidėjui.

Psichologas taip pat aiškino, kodėl kalbama apie informacinius karus. Jo teigimu, šis terminas vartojamas todėl, kad skirtingos pusės pateikia savus naratyvus apie politinę, geopolitinę ar kitokią tikrovę.

Anot E. Šidlausko, tokia informacija skleidžiama apskaičiuotai, siekiant paveikti žmonių mąstymą, o kartu ir jų elgesį. Idėjos gali sukelti emocines reakcijas bei jausmus ir tapti bandymu visuomenę ar jos dalį nukreipti skleidėjui palankia kryptimi.

Jis pabrėžė, kad propaganda yra platesnio masto informacijos sklaida, o manipuliacija labiau siejama su poveikiu konkrečiam žmogui. Tuo metu melas nėra būtina propagandos sąlyga – ji gali remtis tikra, tačiau nutylėta ar nepilnai pateikta informacija.

Kaip pavyzdį E. Šidlauskas pateikė situaciją, kai apie Joną būtų pasakyta, kad jis tądien nerinko grybų. Toks faktas galėtų būti panaudotas kuriant įspūdį, esą Jonas yra tinginys, nors iš tiesų grybų gali visai nebūti. Jei būtų siekiama, kad Jonas nebūtų išrinktas prezidentu, dėmesys būtų sutelktas į jo neva blogą poelgį, nors svarbi aplinkybė liktų nepasakyta. Taigi žmogus nebūtų tiesiogiai apgautas, bet negautų visos informacijos.

G. Navaitis taip pat pabrėžė, kad propaganda nėra grindžiama vien netiesa. Jos poveikį, pasak jo, sustiprina tai, kad tikri ir iš pirmo žvilgsnio patrauklūs teiginiai sujungiami su klaidinančiomis išvadomis.

Psichologas atkreipė dėmesį, kad antivalstybinė ir antilietuviška propaganda iš Lietuvos kaimynystėje esančių valstybių gali skirtis – taip pat skiriasi rusiška ir baltarusiška propaganda. Vis dėlto jų principas panašus: pradžioje pateikiama tai, kam sunku prieštarauti, o vėliau prie tokių teiginių prijungiamos pageidaujamos politinės išvados.

Pavyzdžiui, lietuviai gali būti apibūdinami kaip darbštūs, draugiški ir paprasti žmonės – tai savaime nėra įžeidu. Tačiau vėliau gali būti formuojama mintis, kad vieną tautą nuo kitos neva atskyrė blogi politikai, o joms susivienijus paprastų žmonių gyvenimas esą pagerėtų, atsirastų daugiau galimybių prekiauti ar keliauti. Taip palaipsniui pereinama prie pagrindinės žinutės, kad žmogui tariamai nereikalinga jo valstybė.

Sąmokslo teorijos gali atverti kelią propagandai

G. Navaitis nurodė matantis ryšį tarp propagandos ir sąmokslo teorijų. Jo vertinimu, pastarosios gali tapti savotiškais vartais į propagandos pasaulį.

Žmonėms siūloma daug patrauklių ir intriguojančių pasakojimų apie plokščią Žemę, slaptas pasaulio valdžias ar tariamai slepiamus faktus. Vieniems tai gali atrodyti tik pramoga ar smalsumo tenkinimas, tačiau, pasak psichologo, tyrimai rodo, kad sąmokslo teorijomis patikėję žmonės lengviau priima ir propagandinę informaciją.

Anot G. Navaičio, patikėjus vienu visiškai nepagrįstu teiginiu, vėliau paprasčiau patikėti ir kitais. Iš pradžių žmogus gali priimti pasakojimą apie plokščią Žemę, po to – apie slaptas pasaulį valdančias grupes, o galiausiai – ir mintį, kad valstybė ar jos valdžia veikia prieš savo piliečius.

Psichologas pažymėjo, kad iš pirmo žvilgsnio pasakojimai apie pasaulį užvaldžiusius driežus ir politinė propaganda gali atrodyti nesusiję. Tačiau priėmęs pirmuosius teiginius žmogus tampa gerokai imlesnis politinėms manipuliacijoms.

Informacinio burbulo įtaka

E. Šidlauskas kalbėjo ir apie informacinio burbulo reikšmę propagandai. Šį reiškinį jis iliustravo praėjusiame amžiuje atliktu Solomano Asho psichologiniu eksperimentu.

Eksperimente į patalpą buvo pakviečiamas vienas dalyvis, o devyni kiti asmenys buvo samdyti aktoriai. Jiems pateiktas akivaizdus klausimas – kuris pagaliukas ilgesnis už kitą. Aktoriai sąmoningai pateikdavo neteisingus atsakymus, o nemaža dalis tikrųjų eksperimento dalyvių jiems pritardavo, net jei balta buvo vadinama juoda.

Pasak E. Šidlausko, žmonės dažnai prisitaiko prie burbule vyraujančios nuomonės ir gali nustoti laikytis savosios, nes baiminasi būti iš jo išstumti.