Pavojus gali augti tiesiog jūsų kieme: net bulvės ir lelijos slepia rimtą grėsmę

Nuodingų augalų galima rasti ne vien miškuose ar pievose. Jų esama soduose, kiemuose ir daržuose: riziką gali kelti dekoratyvinės gėlės, gyvatvorėms naudojami augalai bei kai kurios įprastai valgomų daržovių dalys. Ypač atidžios turėtų būti šeimos, kuriose auga maži vaikai ar laikomi augintiniai.

Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto lektorius Sigitas Juzėnas paaiškino, kurių augalų geriau neliesti plikomis rankomis, kodėl lelijos itin pavojingos katėms ir kaip elgtis kilus įtarimui dėl apsinuodijimo.

Net įprastame darže slypi rizika

Bulvė yra vienas geriausiai žinomų augalų, tačiau valgomos ne visos jos dalys. Pasak S. Juzėno, tai puikus pavyzdys, rodantis, kad kenksmingos medžiagos gali būti ir augale, kurį vartojame kasdien.

Maistui naudojami bulvių gumbai, tačiau jų lapuose, stiebuose, daiguose, pažaliavusiuose gumbuose ir ypač vaisiuose – mažas pomidorus primenančiose uogose – gali būti daugiau glikoalkaloidų, daugiausia solanino ir chaconino. Mokslininkas pabrėžia, kad bulvės yra maistingos todėl, jog valgome tinkamą jų dalį.

Bulvių uogos vaikams gali pasirodyti panašios į mažus pomidorus, bet jos maistui netinka. Pomidorų vaisiai sveikatai pavojaus nekelia, tačiau šių giminingų augalų painioti negalima.

Atsargumo reikia ir ruošiant daržines pupeles. Žalios ar nepakankamai išvirtos jų sėklos gali sukelti ūmų apsinuodijimą. Jo požymiai paprastai prasideda po 1–3 valandų: stiprus pykinimas ir vėmimas, vėliau gali atsirasti viduriavimas bei pilvo skausmas.

Pupelėse yra fitohemagliutinino – augalo apsauginio baltymo, padedančio jam apsiginti nuo kenkėjų. Todėl iš daržo surinktas pupeles prieš virimą reikėtų pamirkyti ir paskui gerai išvirti. Aukštoje temperatūroje fitohemagliutininas suyra, tad pupeles tampa saugu valgyti.

Raudonos kukmedžio sėklos gali patraukti mažylių dėmesį

S. Juzėnas pataria nuo mažens mokyti vaikus ragauti tik gerai pažįstamus augalus. Tačiau kol mažyliai pasaulį tyrinėja viską dėdami į burną, pavojingus augalus iš jų aplinkos rekomenduojama pašalinti.

Toks augalas yra europinis kukmedis. Gamtoje Lietuvoje jis išnykęs, tačiau soduose ir parkuose vis dar auginamas.

Kukmedžiai yra dekoratyvūs plikasėkliai augalai, giminingi eglėms ir pušims. Jie vis dažniau sodinami visžalėms gyvatvorėms ir formuojamiems želdiniams. Moteriški kukmedžiai subrandina sėklas, kurias dengia sultingas raudonas apysėklis.

Ryški spalva gali sudominti vaikus, tačiau sėkla apysėklio viduje bei kitos augalo dalys yra nuodingos. Kukmedžio spygliuose, žievėje ir medienoje kaupiasi alkaloidas taksinas. Dėl to šių augalų nerekomenduojama sodinti ten, kur žaidžia maži vaikai.

Pavojingiausia augalo dalis neretai būna po žeme

Nuodingų medžiagų kiekis ir sudėtis augaluose gali keistis dėl laiko bei aplinkos sąlygų. Svogūniniai, gumbasvogūniai ir šakniastiebiniai augalai dažnai turi cheminę apsaugą nuo žolėdžių, todėl pavojingiausios jų dalys dažnai slypi po žeme. Vienas tokių augalų – rudeninis vėlyvis.

Šis rudenį žydintis dekoratyvus augalas turi kolchicino, kuris veikia ląstelių dalijimąsi ir trikdo mikrovamzdelių veiklą. Nors kolchicinas svarbus medicinoje ir biologiniuose tyrimuose, pats augalas vartoti nėra saugus.

Apsinuodijimas rudeniniu vėlyviu gali būti sunkus ar net mirtinas: jis gali pažeisti virškinamąjį traktą, sutrikdyti kraujotaką ir organų veiklą.

Senuose gėlynuose dažnai aptinkamos pakalnutės taip pat yra pavojingos. Nuodingos visos jų dalys, o vaikų dėmesį gali patraukti vėliau užaugančios gelsvai raudonos uogos.

Pakalnutės ir gėlynuose auginamos rusmenės kaupia stipriai širdį veikiančias medžiagas. Nors tai dekoratyvūs augalai, jų ragauti negalima, nes apsinuodijimas gali sutrikdyti širdies veiklą. Rusmenės neturi tokių viliojančių uogų, todėl apsinuodijimo jomis tikimybė gali būti mažesnė.

Augalą galima supainioti su petražolėmis

Ne visus pavojingus augalus žmonės pasodina patys – kai kurie savaime išplinta prie gyvenamųjų vietų. Vienas jų yra nuodingoji šunpetrė.

Jauni šio augalo lapai gali būti panašūs į petražoles ar kitus skėtinių šeimos prieskoninius augalus. Šunpetrė gali augti daugiabučių kiemuose, ypač apleistose ir atokesnėse vietose, taip pat daržuose, prie tvorų, pakrūmėse ir derlingoje dirvoje.

Dėl tokio panašumo net žmogus, daržo pakraštyje išėjęs nusiskinti petražolių, gali pakenkti sau ar artimiesiems. S. Juzėno teigimu, šunpetrė nėra nuodingiausia savo šeimoje, tačiau į maistą ji gali patekti lengviau – tiesiog per neapsižiūrėjimą.

Dar pavojingesnė jos giminaitė yra dėmėtoji mauda, laikoma vienu nuodingiausių Lietuvos augalų. Ji dažniausiai auga vietose, kuriose gausu azoto ir organinių medžiagų: prie fermų, ganyklų, mėšlynų, pakelėse bei apleistose kaimo teritorijose.

Šį didelį augalą galima aptikti ir miestuose – upių pakrantėse, dykvietėse bei šalia apleistų pastatų.

Žaliosios rūtos plikomis rankomis geriau neliesti

Kai kurie augalai pavojingi ne tik juos prarijus. Žalioji rūta gali pakenkti odai, ypač jei po kontakto žmogus būna saulėje.

Rūtoje esantys furanokumarinai, patekę ant odos ir veikiami UV spindulių, gali sukelti fitofotodermatitą. Jam būdingi paraudimas, deginimas, skausmas, pūslelės ir ilgai išliekančios pigmentinės dėmės.

Tokia rizika aktuali žmonėms, kurie ravėdami ar prižiūrėdami gėlynus dirba be pirštinių, vilki trumpomis rankovėmis, o vėliau būna saulėje. Nors lietuvių kultūroje rūta turi švelnų simbolinį įvaizdį, susilietusi su oda ir veikiama saulės ji gali sukelti nemalonių padarinių.

Nuodingus augalus galima kompostuoti

Nuodingus augalus deginti žmonės kartais bijo dėl galimybės kartu su dūmais įkvėpti veikliųjų medžiagų. Vis dėlto, pasak pašnekovo, daugumos sodo ir daržo augalų rizika deginant yra mažai ištirta arba laikoma nedidele.

Rekomendacija augalų nedeginti dažniau susijusi su bendrais žaliųjų atliekų tvarkymo reikalavimais, o ne su išskirtiniu jų nuodingumu. Sodo ir daržo atliekų deginimas ribojamas, todėl augalus patariama kompostuoti.

Daugelis žmonių nuodingus augalus augina gėlynuose ir vėliau sėkmingai kompostuoja. Pavyzdžiui, darželinėje tulpėje yra nuodingų junginių, galinčių sukelti apsinuodijimą ar odos dirginimą, tačiau ji nelaikoma pavojinga atlieka, kurią reikėtų deginti.

Lelijos katėms gali kelti mirtiną grėsmę

Ekspertas nurodo, kad naminiai gyvūnai dažnai jautrūs tiems patiems augalams kaip ir žmonės, tačiau yra svarbių išimčių. Viena jų – ypatingas kačių jautrumas lelijoms ir viendienėms.

Lelijos, kurių nereikėtų painioti su vandens lelijomis, bei viendienės katėms gali sukelti ūmų inkstų nepakankamumą net po labai menko kontakto. Pakanka, kad gyvūnas suėstų lapo ar žiedlapio dalį, nulaižytų žiedadulkes nuo kailio arba atsigertų vandens iš vazos, kurioje buvo šios gėlės.

Laikant katę, lelijų ir viendienių geriausia nelaikyti nei namuose, nei gyvūnui prieinamose vietose prie namų.

Įtarus apsinuodijimą delsti negalima

Apsinuodijimo simptomai priklauso nuo augalo ir jo suvartoto kiekio. Žmonėms bei gyvūnams gali pasireikšti pykinimas, vėmimas, pilvo skausmas, viduriavimas, padidėjęs seilėtekis, mieguistumas arba bendras silpnumas.

Kai kurie augalai gali sukelti sunkesnius kvėpavimo, širdies veiklos ar nervų sistemos sutrikimus.

Jeigu vaikas, suaugęs žmogus ar gyvūnas paragavo nežinomo augalo, nereikėtų laukti simptomų. Tokiu atveju rekomenduojama konsultuotis su specialistais ir stebėti nukentėjusiojo būklę.

Jei sutrinka sąmonė, prasideda traukuliai, pasunkėja kvėpavimas arba kyla įtarimas dėl širdies ritmo sutrikimų, būtina iškart skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112.

Netikėtai prarijus nuodingą augalą, nereikėtų savarankiškai sukelti vėmimo. Jeigu įmanoma, reikėtų nufotografuoti augalą arba išsaugoti jo pavyzdį – tai gali padėti specialistams greičiau nustatyti galimą apsinuodijimo priežastį.

Klaida – augalus skirstyti tik į nuodingus ir nenuodingus

S. Juzėno teigimu, žmonės dažnai pernelyg supaprastintai suskirsto augalus į nuodingus ir nenuodingus. Pavojų lemia konkreti rūšis, augalo dalis, suvartotas kiekis, paruošimo būdas, žmogaus amžius ir sveikatos būklė. Kartais svarbios ir aplinkybės, pavyzdžiui, saulės poveikis po sąlyčio su kai kurių augalų sultimis.

Taip pat klaidinga manyti, kad prekyboje parduodamas ar sode augantis augalas negali pakenkti. Nuodingos gali būti tik tam tikros jo dalys – sėklos, vaisiai, svogūnai, šakniastiebiai, lapai ar sultys.

Mokslininkas pabrėžia, kad namuose auginant mažus vaikus ar laikant augintinius žinios apie augalų savybes gali būti ne mažiau svarbios nei maisto produktų etikečių skaitymas parduotuvėje.

Pirmajam augalo atpažinimui galima pasitelkti dirbtiniu intelektu paremtas programėles, pavyzdžiui, „PlantNet“. Informacijos apie augalų savybes ir galimą nuodingumą galima ieškoti šaltinius nurodančioje PFAF duomenų bazėje, o biologinei įvairovei pažinti naudinga platforma „iNaturalist“, kurioje rūšis nustatyti padeda bendruomenė ir specialistai.

Vis dėlto programėlių pateikiamas rezultatas turėtų būti vertinamas tik kaip pirminė užuomina. Įtarus apsinuodijimą būtina nedelsiant kreiptis į specialistus.