Rašytojų bendruomenę sukrėtė netektis: mirė poetas Gintautas Dabrišius

Lietuvos rašytojų bendruomenę savaitgalį pasiekė skaudi žinia – mirė poetas ir ilgametis Lietuvos rašytojų sąjungos narys Gintautas Dabrišius. Jo kolegos prisiminė išskirtinį kūrėjo kelią bei pareiškė užuojautą velionio šeimai ir artimiesiems.

Mirė ilgametis Rašytojų sąjungos narys

Lietuvos rašytojų sąjunga pranešė, kad rugsėjo 26 dieną, eidamas 76-uosius metus, mirė poetas Gintautas Dabrišius.

Jis gimė 1950 m. spalio 10 d. Sarginėje, Prienų rajone. Aštuonias klases 1965 m. baigęs Šilavoto vidurinėje mokykloje, G. Dabrišius išvyko į Kauną mokytis bitininkystės. Taip jis tęsė tėvo kelią ir laikėsi senos krašto nuostatos, pagal kurią pirmasis sūnus turėdavo tapti žemdirbiu, o antrasis – bitininku.

Poetas bitininkus buvo apibūdinęs kaip žmonių kastą, per laiką išsaugojusią du svarbius žynių ir raganių atributus – kaukę bei dūmus. Ryšys su gamta G. Dabrišiui buvo itin artimas: jis ne tik laikė bites, bet ir priklausė medžiotojų bei ūkininkų sąjungoms.

Nuo 1971 m. kūrėjas gyveno ir dirbo Kaune. Per gyvenimą jis išmėgino daug skirtingų veiklų – buvo sodininkas, upeivis, žirgų išjodinėtojas, mokytojas, pozuotojas ir elektrikas. Maždaug du dešimtmečius, vengdamas viešumos, jis tapė ir formavosi kaip savitas, nepriklausomas kūrėjas.

Tapybos jis mokėsi pas Liudą Truikį ir Zenoną Varnauską. G. Dabrišius svarstė, kad esama dailininkų, kurie rašo, ir rašytojų, kurie tapo, o pats ilgus metus jautėsi nežinantis, kuriai iš šių grupių yra artimesnis. Vis dėlto galiausiai pasirinko poeziją.

Kaip poetas jis pirmąkart publikuotas 1975 m. žurnale „Jaunimo gretos“, o Lietuvos rašytojų sąjungos nariu tapo 1990 metais. Lietuvos atgimimo laikotarpiu G. Dabrišius buvo sąjūdietis ir parlamento gynėjas.

Kūryba ir svarbūs įvertinimai

Poetas išleido nemažai autorinių knygų, pasižymėjusių savita pasaulėjauta, turtinga kalba ir filosofiniu žmogaus bei gamtos būties apmąstymu. Tarp jo kūrinių – eilėraščių rinkiniai „Vienplaukis prie plento“ (1982), „Klevo obuoliai“ (1986), „Sunkiai kylanti antis“ (1998), „Sviest akmenuką“ (2005), „Ilga žuvis“ (2007), „Joju vienas“ (2011), taip pat poema jaunimui „Baltasis slaptažodis“ (1990).

Vėliau išleisti „Rinktiniai eilėraščiai“ „Poezijos pavasario“ laureatų bibliotekėlėje (2012), rinkinys „Ievų daina“ (2013), eilėraščių knygos „Upė Jekaterinai“ (2013) bei „Baltas iš manęs“ (2019). Apie savo knygas autorius kalbėjo santūriai – jam atrodė, kad jos tarsi pačios atsirado, pasinaudojusios jo naivumu, o jis dar negalįs spręsti, ar liks jų biografijos dalimi.

G. Dabrišiaus poezijoje ryškios konkrečios detalės, tautosakos ir šnekamosios kalbos intonacijos, valstietiškas pasaulio matymas, kaimo bei miesto motyvų jungtis. Iš pirmo žvilgsnio skaidrūs ir paprasti tekstai kartu pasižymėjo paradoksalumu. Poetas yra pasakojęs, kad rašydamas eilėraščio specialiai nekonstruodavo: palikdavo juodraščius, o vėliau dalis sakinių jam imdavo išsiskirti. Paradoksą jis siejo su galimu priartėjimu prie dzenbudizmo ir netikėtu energijos pliūpsniu, pakeičiančiu skaitytojo kryptį.

Kūrėjo darbai sulaukė reikšmingų literatūros bendruomenės įvertinimų. Už debiutinę knygą „Vienplaukis prie plento“ 1983 m. jam skirta Zigmo Gėlės premija. 2006 m. už rinkinį „Sviest akmenuką“ G. Dabrišius tapo „Poezijos pavasario“ laureatu. Už knygą „Joju vienas“ 2012 m. jis apdovanotas Salomėjos Nėries ir Vieno Lito premijomis, o 2014 m. už knygas „Joju vienas“ bei „Upė Jekaterinai“ jam paskirta Antano Baranausko literatūrinė premija.

Lietuvos rašytojų sąjunga pareiškė nuoširdžią užuojautą velionio artimiesiems, bičiuliams, kolegoms ir visai rašytojų bendruomenei. Informaciją apie atsisveikinimą su a. a. Gintautu Dabrišiumi žadama paskelbti artimiausiu metu.