Darbdavių sprendimai kelia gėdą ministrei: kas nutinka pasibaigus paramai už įdarbintus žmones su negalia

Priėmimas, draugystė ir galimybė dirbti – tai siekiai, dėl kurių žmonėms su intelekto negalia vis dar tenka kovoti. Paskutinę rugsėjo dieną Vilniaus centre iki šimto jų, lydimų artimųjų ir palaikančiųjų, surengė eiseną. Jie atkreipė dėmesį, kad didžiausius sunkumus dažnai lemia ne pati negalia, bet visuomenės požiūris, nepakankamos paslaugos ir kliūtys ieškant darbo.

„Vilties žygyje“ – priminimas apie teisę būti priimtiems

Vilniaus centre skambėjo palinkėjimas, kad žmonės visur būtų priimami ir sutinkami. Į „Vilties žygį“ atvyko iki šimto intelekto negalią turinčių žmonių, jų šeimų narių bei juos palaikančiųjų.

Tarp dalyvių buvo ir Kęstutis, kuriam darbo paieškos ne kartą baigėsi atstūmimu. Jis pasakojo girdėjęs, kad tokių darbuotojų esą nereikia.

Galiausiai Kęstutis įsidarbino statybose: pradėjo nuo šiukšlių nešiojimo ir šį darbą priėmė. Vis dėlto jis pabrėžė, kad žmonės su negalia turi sulaukti pagarbos, o ne būti stumdomi iš vienos vietos į kitą.

Eitynių dalyviai Gedimino prospektu žygiavo dėl skirtingų priežasčių: vieni siekė garsiai priminti apie savo teises, kiti norėjo pabūti su draugais.

Dalyvis Lukas šį renginį vadino draugystės žygiu. Jis teigė, kad su bičiuliais eina kartu, o jo kalbos neišvystymas ir raidos sutrikimas netrukdo jam bendrauti su žmonėmis – priešingai, jam tai patinka.

Pagalbos trūkumą pripažįsta ir valdžia

Žygiuodami Vilniaus gatvėmis žmonės su intelekto negalia pasakojo dažnai besijaučiantys nepriimti. Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Viltis“ vadovė Ramunė Lebedytė-Undzėnienė atkreipė dėmesį, kad paramos vis dar nepakanka.

Jos teigimu, būtina aiški strategija, kad šeima, kurioje gimsta vaikas su negalia, nuo pat pradžių žinotų, kokios paslaugos bus teikiamos vaikystėje, mokykloje ir ją baigus. Taip pat turėtų būti aišku, ar žmogus galės mokytis profesijos, dirbti ar savanoriauti.

R. Lebedytė-Undzėnienė pabrėžė, kad valstybės pagalbos stoka paliečia visą šeimą: nepasirūpinus pačiais silpniausiais, vienas iš tėvų gali pasitraukti iš darbo rinkos.

Inga Ruginienė nurodė, kad viskas remiasi į finansavimą. Nors lėšos didėja, jų nuolat trūksta, nes auga ir poreikis.

Valstybė darbdaviams, įdarbinusiems žmogų su negalia, kompensuoja dalį darbo užmokesčio. Vis dėlto ministrė pripažino, kad pasibaigus subsidijavimo laikotarpiui dalis įmonių darbuotojų nebeišlaiko.

I. Ruginienės teigimu, kai baigiasi subsidijavimas ir būna pritaikyta darbo vieta, darbdaviai dėl nežinomų priežasčių nemato reikalo tokių žmonių pasilikti, o dėl to jai labai gėda.

Skaičiuojama, kad Lietuvoje gyvena apie 10 tūkstančių žmonių su intelekto negalia.