Paskutinis pokalbis su Selemonu Paltanavičiumi: Edita Mildažytė nesitikėjo, kuo taps jų interviu

Edita Mildažytė ir Selemonas Paltanavičius (nuotr. BNS, Mantas Golubevas)

Gamtininkui Selemonui Paltanavičiui gamta neapsiribojo darbu ar moksliniais tyrimais. Ji buvo neatsiejama jo gyvenimo dalis ir tarsi pažinimo knyga, kuria jis nuolat dalijosi su kitais.

Susitiko Kauno knygų mugėje

E. Mildažytė pasakojo, kad paskutinį kartą su S. Paltanavičiumi susitiko Kauno knygų mugėje, rugsėjo 18–20 dienomis vykusioje Kauno „Žalgirio“ arenoje.

Anot jos, tuomet jis buvo linksmas, jie trumpai pasikalbėjo. Žurnalistė pajuokavo, kad neįprasta jį matyti vilkint kostiumą, nes S. Paltanavičius kostiumą rengdavosi retai.

Netrukus turėtų pasirodyti E. Mildažytės laida su paties S. Paltanavičiaus interviu. Moteris nesitikėjo, kad ši laida taps In memoriam.

Prisimindama paskutinį jų pokalbį ji teigė, kad S. Paltanavičius visuomet išlikdavo žaismingas, nekalbėdavo pernelyg rimtai ir neakcentuodavo nuoskaudų. Jis dažnai prisimindavo gimtinę bei artimuosius, kuriems anuomet gyventi buvo nelengva.

Visą gyvenimą lydėjusi pagarba gamtai

Selemonas Paltanavičius gimė 1956 m. sausio 14 d. Marijampolės rajono Užbaliuose. Jis pats prisimindavo gimęs per gilią ir atšiaurią žiemą, kai buvo suvyniotas į kailinius. Šilumą ir pagarbą aplinkiniam pasauliui jis išsaugojo visą gyvenimą.

1979 m. Vilniaus universitete baigęs biologijos studijas, profesinę veiklą jis pradėjo Žuvinto rezervate. Vėliau daug metų skyrė Lietuvos aplinkosaugai: vadovavo Aplinkos ministerijos Biologinės įvairovės skyriui, rūpinosi saugomų rūšių apsaugos darbais, dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

Už ilgametę veiklą ir nuopelnus Lietuvai S. Paltanavičius apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ medaliu, taip pat Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo gamtosaugine premija.

Hibridinio stiliaus kūrėjas ir tyrinėtojas pabrėždavo, kad žmonėms ir gamtai būtina gyventi taip, jog nei viena pusė nejaustų nuoskaudų, o abi galėtų suprasti viena kitą ir sugyventi santarvėje.