Vienas šūvis nutraukė Daškės gyvenimą: kodėl pareigūnai žudiko pėdsakų ieškojo Rusijoje

Lapkričio pabaigoje sueis 17 metų nuo, kaip manoma, garsiausiai ir profesionaliausiai Lietuvoje parengtos užsakomosios žmogžudystės. Vienu snaiperio šūviu tuomet buvo nužudytas 32 metų Lietuvos bokso federacijos (LBF) vadovas Remigijus Daškevičius, kriminaliniame pasaulyje žinotas Daškės pravarde.

Iki šiol neatsakyta, ar tai buvo dar viena kriminalinio pasaulio veikėjo žūtis, ar specialiųjų teisėsaugos tarnybų suplanuotas nusikaltimas. Pirmaisiais nepriklausomos Lietuvos metais nusikalstamoje aplinkoje iškilusio, vėliau legaliame versle ir sporte išgarsėjusio kauniečio nužudymo aplinkybės lieka neatskleistos.

To meto kriminalinių naujienų laikraštis „Akistata“ plačiai rašė apie Kauno Daškinių lyderio žūtį. Remiantis šio leidinio archyvais, pateikiami svarbiausi šio nusikaltimo faktai.

Gyvybę nutraukė viena kulka

R. Daškevičius buvo nužudytas Vilniuje. Už turto prievartavimą anksčiau teistas Remigijus Daškevičius tuo metu buvo 33 metų. Vieno Kauno nusikalstamo pasaulio autoritetų, vadinto Daške, gyvybę nusinešė vienintelė samdyto žudiko paleista kulka.

Ekspertai nustatė, kad kulka pataikė į širdį, perėjo kiaurai kūną, perskriejo stiklą ir įlėkė į piceriją, kur stipriai deformavosi.

Specialistų vertinimu, šauta maždaug iš 50 metrų atstumo – iš priešais stovinčio namo antrojo aukšto. Vis dėlto iš pradžių pareigūnai negalėjo tiksliai nustatyti šaulio vietos, nes nebuvo aišku, į kurią pusę nusikaltimo metu buvo atsisukęs kaunietis.

Vienintelis šūvis ir pasirinktas taikinys – širdis – leido manyti, kad žudikas neabejojo šūvio mirtinumu. Kadangi nakties tyloje niekas negirdėjo šūvio, pareigūnai spėjo, jog galėjo būti panaudotas snaiperinis šautuvas su duslintuvu.

Tuomet beveik neabejota, kad tai buvo užsakyta žmogžudystė. Bylą tyrę Vilniaus apygardos prokurorai teigė, kad toks nusikaltimas Lietuvoje neturėjo analogų: iki tol ir samdomi nusikaltimai būdavo vykdomi sprogdinant, šaudant iš pistoletų arba automatų.

Tuometinis Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras Ramutis Jancevičius sakė, kad toks veikimo būdas nebūdingas lietuviams, todėl bent jau žudiko vykdytojo esą reikėtų ieškoti Rusijoje. Jo teigimu, šioje šalyje itin kruopščiai suplanuotas užsakomąsias žmogžudystes, kai taikinys yra saugomas ar sunkiai pasiekiamas, vykdo gerai parengti snaiperiai.

Tyrimas vyko, tačiau atsakymų neatsirado

Tragiška Daškės gyvenimo pabaiga parodė, kad nuo snaiperio kulkos jo tuomet, regis, negalėjo apsaugoti nei ginkluotos „torpedos“, nei aplinką akylai stebėję asmens sargybiniai, nei žinomumas tarptautiniame kriminaliniame pasaulyje.

Nors byla buvo tiriama aktyviai, apčiuopiamų rezultatų nepasiekta. Dar prieš kelerius metus Vilniaus prokurorai, nesutikę skelbti savo pavardžių, nurodė, kad ikiteisminis tyrimas Daškės nužudymo byloje vykdomas intensyviai ir tikrinamos įvairios nusikaltimo versijos.

Jie pabrėžė negalintys atskleisti tyrimo versijų, procesinių veiksmų ir aplinkybių, nes viešas jų aptarimas ar galimų scenarijų vertinimas galėtų pakenkti ikiteisminio tyrimo sėkmei. Prokurorai taip pat nenorėjo komentuoti įvairių žinių ar kalbų.

Vienas ryškiausių senosios Kauno mafijos veikėjų

Kadaise Kauno nusikalstamą pasaulį valdę ir nerašytų banditų taisyklių laikytis vertę autoritetai šiandien yra galutinai išblaškyti. Kauno mafijos legendomis vadinti Henrikas Daktaras, Egidijus Abarius-Goga ir Arikas Pastuškovas atsidūrė už grotų. Kiti senieji veikėjai, kaip ir Jonas Bielskis, pradėjo bendradarbiauti su Policijos departamentu, davė parodymus prieš buvusius bendražygius ir pasitraukė į pogrindį.

R. Daškevičius, Ramūnas Kuzminas-Ramaškė, Rimantas Ganusauskas-Mongolas, Kęstutis Jurša ir Algirdas Žemaitis-Kukas žuvo per tarpusavio kovas dėl įtakos bei garbės. R. Daškevičius buvo laikomas viena charizmatiškiausių senosios Kauno mafijos figūrų.

Kai Daškė buvo laidojamas Petrašūnių kapinėse, iš įkalinimo įstaigos ką tik sugrįžęs H. Daktaras Vilniuje buvo apklausiamas prokurorų. Tyrėjus domino Henytės ryšiai su Daškinių vadeiva ir jo nužudymo aplinkybės.

H. Daktaras tuomet aiškino, kad jam esant laisvėje R. Daškevičius atlikinėjo bausmę kalėjime, o R. Daškevičiui išėjus į laisvę, netrukus buvo įkalintas jis pats. Todėl, anot H. Daktaro, jie nebuvo pažįstami ir neturėjo bendrų verslo reikalų.

Vis dėlto dalis surinktų faktų leidžia manyti, kad anksčiau šie du vyrai ir jų aplinkos žmonės Kaune aršiai varžėsi dėl vietos miesto kriminalinėje orbitoje.

Vienas Kauno apygardos prokuratūros veteranas, gerai išmanęs laikinosios sostinės kriminalinio pasaulio specifiką, teigė, kad Daktarų ir Daškinių gaujų klestėjimo laikotarpiu pastarieji buvo priskiriami itin aukštai vertinamam nusikaltėlių sluoksniui – gerokai aukštesniam organizuoto nusikalstamumo lygiui.