Flydubai“ incidentas sukrėtė keleivius: psichologas atskleidė, kaip suvaldyti skrydžių baimę

Praėjusią savaitę „Flydubai“ lėktuve siaubingą patirtį išgyvenę keleiviai baiminosi dėl savo gyvybės, kai antrasis pilotas mėgino užgrobti orlaivį ir pražudyti visus jame esančius žmones. Psichologas, profesorius Robertas Boras leidiniui „The Independent“ teigė, kad ši istorija daugeliui žmonių sukėlė nerimą dėl skrydžių ir priminė tai, ką jis vadina kiekvieno košmaru. Ekspertas paaiškino, kaip tokiose situacijose reikėtų vertinti savo baimę.

Trečiadienį iš Dubajaus į Tel Avivą skridęs reiso FZ1073 lėktuvas per mažiau nei 30 sekundžių nukrito daugiau nei 4 km. Įgula paskelbė pavojaus signalą, o orlaivis, būdamas virš Jordanijos, pakeitė skrydžio kryptį.

Užpuoliką keleiviai ir įgulos nariai sulaikė prispaudę prie lėktuvo grindų. Avarinį nusileidimą Saudo Arabijoje atliko britų pilotas, kuris tuo metu skrido kaip keleivis ir nevykdė tarnybinių pareigų.

Klinikinės aviacijos ir kosmoso psichologas iš „Centre for Aviation Psychology“ R. Boras yra parašęs mokslinių darbų ir knygų apie skrydžių baimės gydymą. Jis sutiko, kad toks įvykis gali atrodyti kaip blogiausias įmanomas scenarijus, tačiau pabrėžė, kad nerimą padeda mažinti tinkamas situacijos konteksto suvokimas.

Jo teigimu, tokie atvejai moderniosios aviacijos istorijoje yra itin reti – juos būtų galima suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų. Psichologas taip pat atkreipė dėmesį į neeilinę šio incidento baigtį ir įgulos bei keleivių parodytą didvyriškumą.

R. Boro vertinimu, šis atvejis patvirtina, kad net lėktuve susiklosčius itin pavojingai, bauginančiai ir nepageidaujamai situacijai, ji nebūtinai baigiasi tragedija.

Kol kas nėra aišku, kodėl pilotas užpuolė kitą pilotą ir galimai mėgino užgrobti orlaivį, taip pat nežinomi jo motyvai. Kadangi išpuolį įvykdė profesionalus pilotas, kilo klausimų ir dėl skraidančiojo personalo tikrinimo bei procedūrų, kuriomis nustatoma, ar pilotas gali saugiai vykdyti skrydžius.

Vis dėlto R. Boras pažymėjo, kad pilotai yra aukštos kvalifikacijos specialistai, kuriems saugumas ir apsauga yra neatskiriama darbo dalis. Tas pats, pasak jo, taikoma ir oro bendrovėms, o šis incidentas išsiskiria būtent savo retumu.

Skrydžių baimė ne visada sustabdo nuo kelionės

Pasak psichologo, skrydžių baimė patenka tarp dešimties dažniausių fobijų, ypač ten, kur oro transportu keliaujama dažnai. Tačiau ši baimė nebūtinai reiškia, kad žmogus visiškai atsisako skristi.

Daugeliui skrydis yra būtinas norint pasiekti kitą šalį – vykti atostogauti, aplankyti užsienyje gyvenančius draugus ar artimuosius arba atlikti darbo pareigas. Todėl net ir skraidyti bijantys ar šių kelionių nemėgstantys žmonės dažnai vis tiek lipa į lėktuvą, nors pati patirtis jiems būna nemaloni.

Tai išskiria skrydžių baimę iš kitų fobijų, kurių kartais paprasčiau išvengti. Pavyzdžiui, klounų bijantis žmogus gali nesilankyti cirke, nežiūrėti filmų apie bauginančius klounus ar per Heloviną likti namuose.

Nors dalis žmonių pareiškia daugiau niekada nebeskrisiantys, R. Boras nurodo, kad ši fobija dažniau pasireiškia sustiprėjusia įtampa ir susijaudinimu, o ne galutiniu sprendimu atsisakyti kelionių lėktuvu.

Žmogus gali patirti stresą, prakaituoti, intensyviai galvoti, bandyti derėtis su aplinkiniais, savimi, Dievu ar kuo nors kitu. Tačiau tokios reakcijos savaime nereiškia, kad jis nesės į lėktuvą: kai kurie keleiviai nenori būti ore, bet vis tiek geba išbūti ir susitvarkyti su savo būsena.

Skrydžių nerimą sukelia ne vien žinios apie avarijas ar kitus incidentus. Stresą gali kelti ir pats klausimas, kaip ore laikosi metalinė konstrukcija, taip pat fiziniai pojūčiai. R. Boras priminė, kad žmonės evoliuciškai nėra prisitaikę skraidyti ir jiems įprastesnė aplinka yra žemė.

Baimę gali sustiprinti ir kasdienybėje jau patiriamas stresas, nerimas ar sunkūs išgyvenimai. Psichologo teigimu, žmonės retai į lėktuvą įsėda visiškai neturėdami jokių rūpesčių.

Po ryškaus incidento ar avarijos baimė kuriam laikui gali išaugti dėl vadinamojo „ką tik įvyko“ efekto: naujausias įsimintinas įvykis stipriai paveikia rizikos vertinimą. Tą patį gali lemti anksčiau patirta stipri turbulencija ar kitas traumuojantis įvykis, nesusijęs su aviacija, pavyzdžiui, automobilio avarija.

Tokiu atveju žmonės gali imti elgtis atsargiau – ieškoti papildomos informacijos, tikrinti orų prognozes, svarstyti apie konkrečios oro bendrovės saugumą ar net pasirinkti kitą vežėją. Tačiau tai dar nereiškia, kad jie apskritai nustos skraidyti.

Ilgalaikę baimę gali lemti ir aplinka, kurioje žmogus augo. Pavyzdžiui, skraidyti galėjo bijoti vienas iš tėvų ar kitų šeimos narių.

Dėl daugybės skirtingų priežasčių sunku nustatyti, ar pastaruoju metu skrydžių baimė iš tiesų išplito labiau dėl padidėjusio dėmesio mirtinoms avarijoms. R. Boro teigimu, turima statistika, tikėtina, reikšmingai nesiskiria nuo pastarųjų 15–20 metų rodiklių.

Jis pabrėžė, kad oro transportas išlieka itin saugus, nepaisant didelio atgarsio sulaukiančių incidentų. Eksperto vertinimu, aviacijos saugumui neatsirado nauja grėsmė ir neprasidėjo laikotarpis, kuriame jis blogėtų.

Kaip mažinti nerimą prieš kelionę lėktuvu

Net nusprendę skristi žmonės gali bijoti savo organizmo reakcijos – pavyzdžiui, panikos atakos ar jausmo, kad stresas tampa nebekontroliuojamas. R. Boras aiškino, kad tai yra natūrali žmogaus organizmo reakcija, kai jis mėgina apsaugoti nuo to, kas suvokiama kaip pavojinga ar nepageidaujama.

Siekiantiems sumažinti nerimą prieš skrydžius psichologas siūlo domėtis terapija. Tai gali būti savarankiškas literatūros šia tema skaitymas arba pagalba, gaunama iš konsultantų, psichoterapeutų ar psichologų.

Pasak eksperto, gydymo esmė – suprasti, kas konkrečiai buvimo lėktuve metu kelia stresą, išsiaiškinti, kaip į tai reaguoja organizmas, ir išmokti būdų šią reakciją valdyti.

Jeigu keliaujate su žmogumi, kuris bijo skristi, R. Boras pataria nenuvertinti jo jausmų. Psichologo teigimu, blogiausia reakcija yra numoti ranka į kito baimę ir tikinti, kad nieko blogo neatsitiks, nes taip žmogus gali dar labiau blogai jaustis dėl savo patiriamos problemos.