Taupymas gali smogti skaudžiau: kokią kainą Lietuva sumokėtų atidėjusi būtinas investicijas

Nerijus Mačiulis komentare „Milijonas šen, milijardas ten“ pagrįstai atkreipė dėmesį į brangstantį valstybės skolos aptarnavimą ir ilgalaikius įsipareigojimus, kuriems nėra numatytos stabilios pajamos. Taip pat svarbu jo keliama rizika, kad tolesnis mokesčių didinimas gali slopinti ekonomikos augimą, o viešajame sektoriuje būtina efektyviau panaudoti turimus pinigus.

Vis dėlto, svarstant biudžetą, būtina vertinti ne vien didėjančios skolos kainą. Ne mažiau svarbu suprasti, kiek ateityje atsieitų sprendimas nukelti būtinas investicijas. Toks delsimas gali lemti mažesnes valstybės pajamas, prarastas darbo vietas, išlikusią energetinę priklausomybę ir nepakankamą pasirengimą gynybai.

N. Mačiulis pagrįstai pabrėžia, kad kiekviena išlaida turi alternatyviuosius kaštus: daugiau skyrus vienai sričiai, mažiau lieka kitai. Tačiau šį principą reikėtų taikyti ir atsisakant finansavimo. Investicijų atidėjimas leidžia sutaupyti šiandien, bet vėliau gali kainuoti gerokai daugiau.

Tai atskleidė ir „Allianz Trade“ tyrimas. Jis parodė, kad Europos automobilių gamintojų vėlavimas investuoti į elektrifikaciją bei skaitmeninimą lėmė technologinį atsilikimą nuo Kinijos konkurentų ir silpnėjančias rinkos pozicijas. Vėliau susigrąžinti klientus bei vytis konkurentus gali kainuoti brangiau negu paskolų palūkanos.

Ekonomistai ir Europos Sąjunga (ES) pripažįsta, kad skolintis neatidėliotiniems gynybos poreikiams yra pateisinama. Lietuvos saugumo klausimai negali būti atidėti iki tol, kol bus baigtos visos viešojo sektoriaus reformos ir biudžete atsiras pakankamai sutaupytų lėšų. Pagal pristatytas 2027 metų biudžeto kryptis, gynybai planuojama skirti apie 4,8 mlrd. eurų, arba maždaug 5 proc. BVP.

Šie pinigai turi būti naudojami skaidriai ir efektyviai. Kartu būtina siekti, kad kuo didesnė dalis gamybos, remonto, technologijų kūrimo bei tiekimo užsakymų atitektų Lietuvos įmonėms. Tai didintų tiek šalies gynybinį pajėgumą, tiek ekonomikos, kuri ilgą laiką turės finansuoti gynybą, stiprumą. Šių sprendimų negalima nukelti į neapibrėžtą ateitį, nes kuo ilgiau delsiama, tuo ji tampa mažiau aiški.

Viešojo sektoriaus veiksmingumo didinimas yra būtinas, tačiau prognozuojami sutaupymai turi būti pagrįsti taip pat griežtai kaip ir naujos išlaidos. Teiginiai, kad per vidutinį laikotarpį galima atlaisvinti daugiau nei milijardą eurų, turėtų virsti konkrečiu planu: reikia aiškiai nurodyti, kurių funkcijų atsisakoma, kokie procesai keičiami, kiek kainuos pertvarka ir kada jos finansinis poveikis bus matomas biudžete. Kol priemonės neduoda realaus rezultato, numatyti sutaupymai negali būti laikomi jau prieinamu finansavimo šaltiniu.

Efektyvumo priemonės ir būtinų investicijų finansavimas turi vykti lygiagrečiai. ES jau pripažino tokio balanso poreikį: fiskalinių taisyklių lankstumo išlyga, susijusi su didesnėmis gynybos išlaidomis, buvo aktyvuota 18 valstybių, tarp jų ir Lietuvai. Tai neatleidžia nuo pareigos užtikrinti tvarią skolą, tačiau leidžia atsižvelgti į pakitusią saugumo aplinką.

Eurostato duomenimis, 2025 metais 11 ES valstybių deficitas pasiekė arba viršijo 3 proc. BVP. Lietuvos valdžios sektoriaus skola 2025 metų pabaigoje sudarė 39,5 proc. BVP, kai bendras ES skolos ir BVP santykis siekė 81,7 proc. Tai yra gana palanki pradinė padėtis, nors ji nepaneigia N. Mačiulio iškeltos sparčiai augančios skolos problemos. Tačiau esamomis sąlygomis sprendžiant dėl gyvybiškai svarbių investicijų svarbiausias klausimas neturėtų būti vien skolos augimas. Finansavimo kainą būtina lyginti su tuo, ką kainuotų nepasirengimas realioms grėsmėms.

2025 metų TVF analizė rodo, kad daugiau lėšų skiriant infrastruktūrai, švietimui ir moksliniams tyrimams galima paspartinti ilgalaikį ekonomikos augimą net nedidinant bendro išlaidų lygio. Tai reiškia, kad esamą finansavimą reikia peržiūrėti ir didesnį dėmesį skirti ekonomikos augimą skatinančioms priemonėms.

Statistika taip pat rodo, kad daliai Lietuvos įmonių investuoti trukdo finansavimo ribojimai. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) 2026 metų apžvalgoje nurodoma, jog 2024 metais su tuo susidūrė apie 13 proc. įmonių, o tarp labai mažų ir mažų įmonių tokių buvo apie 19 proc. Todėl paskolų garantijas bei investicijų lengvatas reikia vertinti pagal jų gebėjimą paskatinti papildomas investicijas, našesnę gamybą ir būsimas biudžeto pajamas.

Tokiu pat principu turėtų būti vertinama energetika. Investicijos į vietinę energijos gamybą bei patikimą tiekimą stiprina šalies saugumą ir leidžia įmonėms geriau planuoti veiklą. EBPO Lietuvos ekonomikos apžvalgoje pripažįstama, kad investicijos į atsinaujinančią energetiką gali pagrįsti skolos didinimą, nes jų naudą pajustų ir ateities kartos.

Reikalavimas atsakingiau dalyti pažadus ir atsargiau naudoti mokesčių mokėtojų pinigus yra pagrįstas. Tačiau biudžeto diskusijoje taip pat būtina aiškiai atsakyti, kurios investicijos reikalingos jau dabar, kokią grąžą jos gali sukurti ir kiek atsieitų jų atidėjimas.

Tai nereiškia, kad galima neatsakingai leisti lėšas. Tai reiškia pareigą įvertinti abi sprendimo puses – tiek papildomą skolą, tiek žalą, kurią sukeltų atsisakymas finansuoti būtinus poreikius. Jei Lietuva nesugebėtų apginti savo valstybės, pavyzdingas biudžeto deficito ribos laikymasis būtų menka paguoda.

Komentaro autorius – Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Vidmantas Janulevičius.