Maras Lietuvoje siautėjo negailestingai: ką žmonės darė, kad išvengtų beveik tikros mirties

Lietuvos ir užsienio žiniasklaidoje plačiai aptartas nuo pneumoninio maro mirusios Rusijos mokslininkės atvejis vėl atkreipė dėmesį į šią ligą. Paskutinė didelė maro epidemija Lietuvoje kilo XVIII amžiaus pradžioje, nurodoma Vilniaus universiteto (VU) pranešime žiniasklaidai.

VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Martynas Jakulis, tiriantis paskutinę maro epidemiją Vilniuje, apžvelgia šios ligos protrūkių pobūdį, jų poveikį ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojų santykį su maru.

LDK per kelis šimtmečius fiksuota kone 20 maro protrūkių

Istoriko teigimu, nuo VI iki XX amžiaus pasaulį pasiekė trys maro pandemijos. Pirmoji, vadinama Justiniano maru, truko VI–VIII a., antroji – Juodoji mirtis – XIV–XVIII a., o trečioji tęsėsi nuo XIX a. vidurio iki XX a. vidurio ir didžiausią žalą padarė Azijoje.

Su antrąja pandemija siejami ir maro atvejai LDK. Per beveik keturis šimtus metų protrūkiai darėsi vis labiau vietiniai, nes valstybės ėmėsi prevencijos ir atsirado ligos plitimą ribojantys mechanizmai. Vis dėlto pats užkratas nenusilpo ir netapo įprasta endemine liga. Paskutinieji epidemijų smūgiai, tarp jų ir 1709–1710 m. Lietuvą nusiaubęs maras, buvo ypač pražūtingi.

Skirtingais vertinimais, nuo XVI a. iki XVIII a. pradžios LDK galėjo patirti kone dvidešimt maro protrūkių. Daug jų liko lokalūs, tačiau XVII–XVIII a. didelės epidemijos sukėlė ilgalaikių padarinių. Vienu svarbiausių, nors ne vieninteliu, epidemijų katalizatoriumi tapdavo karai, kuriuos dažnai lydėdavo badas.

Maro protrūkiai dažniau pasitaikė Livonijos karo metais, 1558–1583 m. Dvi itin plataus masto epidemijos kilo XVII a. vidurio karų su maskvėnais ir švedais metu bei per Didįjį Šiaurės karą, trukusį 1700–1721 m. Šios dvi nelaimės paveikė reikšmingą krašto dalį, ilgam sutrikdė jo raidą, o net XVIII a. ilgi santykinės taikos laikotarpiai nepadėjo visuomenei ir ūkiui visiškai atsigauti.

Marą laikė per orą plintančia Dievo bausme

Šiandien išskiriamos trys pagrindinės maro formos – buboninis, pneumoninis ir septiceminis. Tačiau ankstyvaisiais naujaisiais laikais žmonės marą suvokė kaip vieną ligą. Šaltiniuose jis vadintas lotyniškais žodžiais pestis ir pestilentia, lietuviškai – maru, o lenkiškai – powietrze morowe arba tiesiog powietrze.

Pastarasis pavadinimas tiesiogiai reiškia užkrečiamą orą ir atskleidžia anuomet vyravusį įsitikinimą, kad liga sklinda per orą. Dėl to epidemijų metu buvo stengiamasi orą išvalyti ar išgryninti.

Doc. M. Jakulis nurodo, kad ši teorija, nors egzistavo ne viena, išliko gaji ilgą laiką. Tik XIX a. pabaigoje, stebint maro protrūkį Honkonge, buvo išsiaiškintas ligos plitimo mechanizmas. Šveicarų mokslininkas Alexandre’as Yersinas aptiko pagrindinį maro sukėlėją – bacilą Pasteurella pestis, vėliau jo garbei pavadintą Yersinia pestis. Tuomet paaiškėjo, jog epidemijos nebūtų kilusios be žiurkių ir blusų, kurių viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų miestuose netrūko.

Maras buvo aiškinamas ne vien aplinkos tarša ar esą užnuodytu oru. Kaip ir kitos sunkios ligos, jis laikytas Dievo bausme. Amžininkų liudijimuose minimos Dievo siųstos bausmės, negandos ir rykštės, o tarp apsaugos priemonių didelę vietą užėmė religinės praktikos. Žmonės prašė maro šventųjų Roko, Sebastijono ir Rozalijos globos, o epidemijų metais jų vardais kiek dažniau vadindavo naujagimius, tikėdamiesi išvengti ligos ir beveik neišvengiamos mirties.

Nuo maldų ir pelyno iki senų ožių namuose

Be dangiškos pagalbos prašymo, buvo taikomi ir kiti būdai apsisaugoti. 1630 m. Vilniuje išleistoje Valentino Bartoševskio knygelėje „Bezoaras iš žmonių ašarų“ prisimenamas daugiau nei prieš penkerius metus mieste siautęs maras. Leidinyje pateikti, kaip nurodyta, patikrinti ir garsių gydytojų aprašyti patarimai.

Žmonėms rekomenduota melstis, palaikyti švarą namuose bei aplinkoje, smilkyti pelyną, kadagį ir kitus stipraus kvapo augalus. Knygelės autorius taip pat siūlė įsigyti senų ožių ir leisti jiems vaikščioti po namus, nes manyta, kad jų kvapas gali nuvyti marą.

Siekiant stabdyti užkrato plitimą, būdavo naikinami su užsikrėtusiaisiais susiję daiktai, o kartais – net namai. 1710 m. rugpjūčio 25 d. Vilniaus jėzuitai Lukiškių priemiestyje sudegino nuo maro mirusių savo valdinių namus.

Vis dėlto dažniausias pasirinkimas siekiant išsigelbėti būdavo pabėgti. Taip pasielgė Vladislovo Vazos gydytojas ir Vilniaus kalyklos administratorius Motiejus Vorbekas-Lettowas. Kai 1653 m. liepą Vilniuje ėmė prasidėti maras, jis su šeima persikėlė į savo dvarą netoli Sudervės. Epidemijai iš miesto nesitraukiant, vėlyvą rudenį jis išvyko į kitą savo dvarą už Slanimo ir ten sulaukė maro pabaigos.

Vieniems maras reiškė pasiaukojimą, kitiems – progą plėšti

Ne visi galėjo arba nusprendė bėgti. Dalis žmonių sąmoningai likdavo rūpintis tais, kurie neturėjo galimybės pasitraukti: slaugydavo sergančiuosius ir laidodavo mirusiuosius. Tokią pareigą dažnai prisiimdavo vienuoliai ir kunigai, besirūpinę ligonių kūnais bei sielomis ir neretai patys paaukoję gyvybę. 1710 m. Vilniuje toks likimas ištiko bonifratrų ir pranciškonų tretininkų bendruomenes.

Tačiau epidemija kai kuriems tapdavo ir galimybe pasipelnyti. Apleistus namus ar būstus, kuriuose po šeimininkų mirties nieko nebelikdavo, neretai apiplėšdavo. Tai rodo po 1630–1631 m. maro protrūkio Slanime išgyvenusių žmonių skundai: jie kaltino kaimynus pasisavinus daiktus, javus, gyvulius ir net išardžius maro aukų namus.

Bandant užkirsti kelią tokiems veiksmams, epidemijų metu stiprinta miestų apsauga. Miestų valdžios paskirtiems atstovams suteikta daugiau galių, o miestuose likusiems gyventojams nustatytos specialios maro laikotarpiui skirtos elgesio taisyklės.