Minimalios algos mūšis Lietuvoje: ar jos pakanka oriam gyvenimui?

Neseniai minėta oraus darbo diena dar kartą iškėlė klausimą, ką iš tiesų reiškia orumas darbovietėje. Lietuvoje ypač aštriai diskutuojama, ar minimalios algos pakanka pragyvenimui: dalis gyventojų tvirtina, kad iš jos išsilaikyti jau nebeįmanoma, tačiau yra ir tam nepritariančių.

Apie darbuotojų orumą laidoje kalbėjosi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos valdybos narys Raimondas Tamošauskas ir Lietuvos darbdavių konfederacijos vadovė Aurelija Maldutytė.

R. Tamošauskas priminė, kad profesinės sąjungos dar 2008 metais nusprendė kalbėti ne vien apie patį darbą, bet ir apie orų darbą. Jo vertinimu, ši sąvoka neapsiriboja nei atlyginimu, nei minimalia alga.

Anot jo, pirmiausia žmogus turi patenkinti bazinius poreikius – pavalgyti, apsirengti ir pragyventi. Kalbant apie darbą dažniausiai pirmiausia minimas atlygis, tačiau retai keliama diskusija, kokio dydžio jis turėtų būti.

Profesinių sąjungų atstovas teigė, kad dažniausiai apsiribojama minimalios algos tema, o jos dydis siejamas ne su realiais darbuotojo poreikiais, bet su verslo galimybėmis mokėti. Jo manymu, žmogus dirba ne tik tam, kad išgyventų ar kad kitas jo darbo sąskaita taptų turtingas.

Pasak R. Tamošausko, darbuotojui reikia būsto, maisto ir drabužių, o šeimą auginančiam žmogui svarbu užtikrinti vaikams tinkamą išsilavinimą. Taip pat turėtų būti galimybė bent kartą per metus normaliai pailsėti, pasirūpinti sveikata ir ateitimi senatvėje.

Jis pabrėžė, kad orus darbas apima ne vien užmokestį – svarbios ir darbo sąlygos.

Kalbėdamas apie kitus problemos aspektus, R. Tamošauskas išskyrė darbuotojų saugą. Jo teigimu, Europos mastu Lietuva šioje srityje atrodo gana prastai.

2023–2024 metais Europoje 100 tūkst. žmonių vidutiniškai teko 1,6 mirtino nelaimingo atsitikimo darbe, o Lietuvoje šis skaičius siekė 3,4. Tai daugiau nei dvigubai didesnis rodiklis.

R. Tamošauskas prisiminė prieš maždaug penkerius metus vykusį seminarą, kuriame darbo saugos klausimus aptarė specialistai, darbdaviai ir profesinės sąjungos. Tuomet darbo saugos specialistai pažymėjo, kad jei darbuotojas dirba nesaugiai, pagrindinė atsakomybė tenka darbdaviui, nes būtent jis turi administracinių priemonių paveikti darbuotoją.

Anot jo, darbdavys privalo pasirūpinti tinkamomis darbo priemonėmis ir tinkamu darbuotojo apmokymu, kurio Lietuvoje taip pat stokojama.

Darbdavių požiūris į minimalų atlygį – kitoks

A. Maldutytė pripažino, kad kiekvienas žmogus turi teisę į orų darbą ir šios teisės neįmanoma paneigti. Vis dėlto ji atkreipė dėmesį į asmeninę darbuotojo atsakomybę, kai kalbama apie atlyginimo dydį.

Jos teigimu, svarbu, kaip žmogus pasirengia darbo rinkai, kokią specialybę pasirenka ir kokių lūkesčių turi gyvenimui. Dėl šių priežasčių atlyginimai skiriasi.

Darbdavių konfederacijos vadovės vertinimu, už nekvalifikuotą darbą gali būti mokama minimali alga. Ji mano, kad tokio atlygio pakanka, nes jis nustatomas pagal Europos Sąjungoje sukurtas taisykles.

A. Maldutytė taip pat teigė, kad Lietuva vienais metais aplenkia tai, kas pagal prognozuojamą vidutinį darbo užmokestį būtų numatyta vėliau.

Reaguodama į profesinių sąjungų akcentuojamą dalijimosi principą ir priekaištus, esą darbdaviai augina pelną, bet juo nesidalija su darbuotojais, ji su tuo nesutiko.

Anot A. Maldutytės, Lietuvoje darbo užmokesčiui nuo darbdavio pajamų skiriama daugiau nei Europos vidurkis, todėl bendros tokios problemos, jos nuomone, šalyje nėra. Jei egzistuoja pavienės nesąžiningos įmonės, apie jas reikėtų kalbėti konkrečiai, o ne apibendrinti skaidriai ir sąžiningai dirbančius darbdavius.

Ji pabrėžė, kad būtina išlaikyti normalią pusiausvyrą ir nereikalauti iš darbdavių to, ko jie negali užtikrinti.

R. Tamošauskas atsakė, kad dažnas atlyginimų klausimo aptarimas tik parodo jo svarbą Lietuvoje. Jo žodžiais, apie darbo vietų atmosferą ar vadinamuosius „vaibus“ bus galima daugiau kalbėti tada, kai žmonės jausis visiškai užtikrinti dėl savo gyvenimo.

Jis taip pat nesutiko su A. Maldutytės argumentais apie atlygiui skiriamą dalį. Pasak R. Tamošausko, oficiali statistika rodo, kad Europoje darbo užmokesčiui tenka 55–56 proc. BVP, o Lietuvoje – 46–48 proc.

Profesinių sąjungų atstovas kėlė klausimą, kurių darbų visuomenei esą nereikia, jei mažą atlygį gaunantys žmonės laikomi patys pasirinkę netinkamą profesiją.

R. Tamošiūnas pažymėjo, kad minimalus atlyginimas dažnai mokamas valytojams, pagalbiniams darbininkams ir kitiems darbuotojams, tarsi jų darbas nebūtų vertas didesnio užmokesčio. Jis pabrėžė, kad kelių dienų direktoriaus nebuvimas įmonėje gali likti nepastebėtas, tačiau jei vieną dieną į darbą neateitų valytoja ar įrengimo operatorius, tai pajustų visi.