Iš pažiūros dekoratyvi, bet pavojinga: šio augalo Lietuvoje geriau nesodinti

Japoninė reinutrė gali patraukti akį aukštais, į bambuką panašiais stiebais, stambiais žaliais lapais ir ankstyvą rudenį išsiskleidžiančiais smulkiais baltais žiedais. Vis dėlto šis augalas laikomas viena agresyviausių invazinių rūšių Europoje. Sparčiai plisdama ir nustelbdama vietinę augaliją, ji kelia rimtą pavojų biologinei įvairovei.

Šios rūšies kilmės regionai yra Japonija, Kinija ir Korėja. Į Europą japoninė reinutrė kadaise atkeliavo kaip dekoratyvinis augalas. Lietuvoje ji ilgą laiką buvo sodinama sodybose bei parkuose dėl įspūdingų lapų ir rudenį pasirodančių baltų žiedynų, kai kitų žydinčių augalų jau nedaug. Dabar japoninė reinutrė randama visoje šalies teritorijoje.

2025 metais įtraukus į ES sąrašą – griežti ribojimai

2025 m. japoninė reinutrė įrašyta į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą. Dėl to jos naudojimui ir platinimui taikomi griežti apribojimai.

Esant tinkamoms sąlygoms, augalas gali išaugti iki 3 metrų ir suformuoti labai tankius sąžalynus. Juose kitiems augalams sunku prasiskverbti ir augti, todėl nyksta vietinės augalų bendrijos bei mažėja biologinė įvairovė. Reinutrė gali pakeisti natūralią augaliją, nuo kurios priklauso įvairūs vabzdžiai, paukščiai ir kiti gyvūnai.

Didžiausias japoninės reinutrės pranašumas – ne matoma augalo dalis, o po žeme besiplečianti šakniastiebių sistema. Ji sudaro tankų tinklą, todėl net pašalinus stiebus ir lapus augalas iš šaknų gali sparčiai ataugti.

Reinutrės neretai išplinta kartu su perkeliamu gruntu, per statybas vežama žeme arba netinkamai tvarkomomis sodo atliekomis.

Galingi šakniastiebiai gali patekti į plyšius ir daryti žalą statiniams. Nustatyta, kad augalas gali ardyti kelių dangą, melioracijos sistemas, vamzdynus, užtvankas bei net pastatų pamatus.

Vien nupjauti neužtenka: kova gali trukti metus

Japoninė reinutrė priskiriama prie sunkiausiai kontroliuojamų invazinių augalų. Vienkartinis nupjovimas beveik visuomet būna neveiksmingas – augalas dažnai atauga dar vešlesnis ir tankesnis.

Kelis kartus per vegetacijos sezoną reguliariai pjaunant augalus galima palaipsniui išeikvoti šakniastiebiuose sukauptas maisto medžiagas. Tačiau tam reikia daug kantrybės, o procesas dažniausiai tęsiasi ne vienerius metus. Mažuose plotuose augalus galima iškasti kartu su šakniastiebiais, o kai kuriais atvejais pasitelkiami herbicidai.

Viena veiksmingiausių priemonių išlieka prevencija: reinutrių nereikėtų auginti sodybose, jų liekanų negalima mesti į gamtą, o sodo atliekas būtina tvarkyti atsakingai.

Japoninė reinutrė parodo, kad dekoratyvus augalas gali virsti didele problema gamtai. Sustabdyti jos plitimą nėra paprasta, tačiau atsakingi žmonių sprendimai gali reikšmingai sumažinti padaromą žalą.