Vaikai prie ekranų praleidžia vis daugiau laiko: specialistai atskleidė, kuo tai gali baigtis

Laidoje apie vaikų ir jaunimo laiką prie ekranų diskutavo Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos vadovė Ilma Skuodienė, Lietuvos moksleivių sąjungos valdybos narė Aušrinė Levinskaitė, vaikų psichiatras Linas Slušnys bei Lietuvos sveikatos mokslų universiteto psichologė ir priklausomybių specialistė Aušra Norė.

I. Skuodienės teigimu, tyrimo rezultatai iš esmės nebuvo netikėti – jie dar sykį patvirtino jau žinomą ekranų poveikį vaikų emocinei sveikatai, tarpusavio santykiams ir kalbiniams gebėjimams.

Ji atkreipė dėmesį, kad tai ne kartą pastebėjo ir Lietuvos darželių auklėtojos bei darbuotojai. Anot jų, į ugdymo įstaigas atėję vaikai kalba ne taip sklandžiai ir išraiškingai, jų žodynas siaurėja. Kai kuriais rimtais atvejais lietuviškose šeimose augantys vaikai angliškai kalba lengviau nei lietuviškai. I. Skuodienė svarstė, kad tai gali būti susiję su tuo, jog prie „YouTube“ vaizdo įrašų vaikai praleidžia daugiau laiko nei bendraudami su tėvais.

Pasak jos, tai atsispindi ir mokymosi rezultatuose bei santykiuose. Kartu kyla klausimas, ar ilgas laikas prie ekranų sukelia emocinių ir bendravimo sunkumų, ar vaikai, jau susiduriantys su tokiais iššūkiais, ekranus renkasi kaip būdą praleisti laiką ir bent laikinai pasijusti geriau.

Ar draudimas būtų išeitis?

Kalbėdama apie galimą draudimą, I. Skuodienė pabrėžė, kad svarbiausia yra stebėti situaciją, domėtis ir kalbėtis. Pirmiausia šeimose reikėtų tartis, o suaugusieji patys turėtų rodyti pavyzdį, kaip laikomasi bendrų susitarimų.

Jos manymu, daugelyje šeimų tokių taisyklių stinga, nes telefonai ir ekranai įtraukia ne vien vaikus, bet ir suaugusiuosius. Kartais šeimos nariai net žinutėmis vieni kitiems praneša, kad jau paruoštas maistas ir galima eiti valgyti.

Didžiausia rizika, anot I. Skuodienės, kyla tuomet, kai ekranų laikas išstumia kitus svarbius dalykus: miegą, skaitymą, namų darbus, fizinį aktyvumą ir gyvą bendravimą su artimaisiais bei draugais.

Vertinant ekranų poveikį vaikui, tėvams pirmiausia siūloma savęs paklausti, ką būtent ekranai pakeičia jo kasdienybėje ir į ką išmainomas šis laikas. Kartais pakanka pakviesti vaiką į lauką paspardyti kamuolį, pasivažinėti dviračiu, pažiūrėti filmą, nueiti į kiną ar pasivaikščioti – tuomet laikas prie ekranų gali sumažėti natūraliai.

Visiško uždraudimo galimybę ji vadino diskusiniu klausimu. I. Skuodienė pažymėjo pastebinti, kad telefonus ar planšetes rankose jau turi net vežimėliuose sėdintys vaikai. Mieste ir prekybos centruose, jos vertinimu, taip keliauja vaikas maždaug kas trečiame ar ketvirtame vežimėlyje.

Specialistai mato pasekmes

Diskusijoje taip pat kelti klausimai, ar trys, keturios ar šešios valandos prie ekranų per dieną jaunimui ir vaikams daro itin didelę žalą bei ar draudimai galėtų išspręsti problemą.

Buvo svarstoma, kad Australijos veiksmai ir Europos Komisijos bandymai reguliuoti šią sritį gali reikšti pripažinimą, jog šio proceso suvaldyti nebesugebama, o vaikus ekranai įtraukia taip stipriai, kad su tuo konkuruoti darosi sudėtinga. Taip pat atkreiptas dėmesys į didelį kiekį prastos informacijos, kuri pasiekia vaikus ir jaunimą.

L. Slušnys teigė, kad specialistai kartais juokauja, jog jų poreikis išaugęs iki padangių, jie yra paklausūs ir brangiai apmokami. Vis dėlto, anot jo, tai yra juokas per ašaras.

Vaikų psichiatras pabrėžė, kad pasekmės vėliau pasiekia ligoninių skyrius, ambulatorines paslaugas ir vaikų psichiatrus. Su tuo susiduria visi šioje srityje dirbantys specialistai. Jis taip pat atkreipė dėmesį, kad tėvai dažnai susiduria su sunkumu pasiūlyti vaikams kitokių veiklų.

Kaip formuojasi priklausomybė?