Laidotuvės be kunigo Lietuvoje: įstatymas leidžia rinktis visai kitokį atsisveikinimą

Nemažai žmonių Lietuvoje vis dar įsitikinę, kad laidotuvės neįmanomos be kunigo ir religinių ritualų. Vis dėlto tai nėra tiesa: šalies teisės aktai neįpareigoja mirusiojo laidoti pagal jokią konkrečią religinę tradiciją. Atsisveikinimo formą gali pasirinkti velionio artimieji, atsižvelgdami į jo valią ir įsitikinimus.

Laidotuvių organizatoriai pastebi, kad vis daugiau žmonių renkasi tokį išlydėjimą, kokio būtų norėjęs pats mirusysis.

Kunigas laidotuvėse nėra privalomas

Lietuvos Respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymas nustato palaikų laidojimo sąlygas bei tvarką, tačiau jame nėra reikalavimo, kad ceremonijoje dalyvautų kunigas ar kitas dvasininkas.

Įstatymas taip pat nenustato privalomų religinių apeigų. Jame pabrėžiama, kad per laidotuvių ceremoniją turi būti gerbiami tiek mirusiojo, tiek jo artimųjų įsitikinimai.

Atsisveikinimo būdas gali atspindėti velionio gyvenimą

Skirtingi žmonės gyvena skirtingai, todėl ir atsisveikinimas nebūtinai turi vykti vienodu formatu. Vieniems svarbios religinės apeigos, o kitiems artimesnis ramus šeimos susibūrimas prie bendro stalo.

Kai kurie pasirenka humanistinę ceremoniją, kurios centre yra mirusiojo asmenybė, jo gyvenimo kelias, vertybės bei ryšiai su šeima ir kitais artimaisiais.

Tokias ceremonijas visoje Lietuvoje veda sertifikuoti ceremonmeisteriai. Jie surenka informaciją apie velionio gyvenimą ir atsisveikinimo metu pasakoja jo istoriją, būdami šalia gedinčiųjų. Dažniausiai ceremonija trunka maždaug 30 minučių ir vyksta šarvojant arba laidojant.

HIA humanistinių ceremonijų organizacijos vadovė Urtė Žukauskaitė-Zabukė teigė, kad humanistinėse ceremonijose apibendrinamas žmogaus gyvenimas: prisimenamas jo nueitas kelias, asmeninės detalės, tai, ką jis paliko artimųjų širdyse, pamokos ir darbai. Pasak jos, tokie prisiminimai gali padėti šeimai išsinešti ne vien netekties skausmą, bet ir suvokimą, kad žmogaus gyvenimas buvo vertingas. Tai taip pat padeda tęsti ryšį su išėjusiuoju per prisiminimus, darbus ir pasakojimus.

Atsisveikinimas paplūdimyje ir pelenai jūroje

Netradicinių laidotuvių organizavimo srityje dirbančios „Lydėtuvės.lt“ direktorė Elena Patamsė pažymėjo, kad dauguma žmonių dar mano, jog religinės apeigos yra būtina laidotuvių dalis. Dažnai artimieji dalyvauja mišiose, o tik vėliau vyksta asmeniškesnis atsisveikinimas. Tačiau šis požiūris pamažu keičiasi.

Anot jos, vis dažniau šeimos gerbia mirusiojo pasaulėžiūrą ir, jei žmogus buvo nereligingas, atsisako religinės simbolikos, kunigo ar bažnyčios.

Didėjant dėmesiui velionio individualumui, gyvenimui ir vertybėms, atsisveikinimai vis dažniau rengiami ne šarvojimo salėse. Artimieji renkasi sodybas, laivus ar su mirusiuoju susijusias vietas.

Pavyzdžiui, žmogų, užaugusį prie jūros ir ją mylėjusį, galima išlydėti paplūdimio restorane, o jo pelenus išbarstyti jūroje. Lietuvos teisė tai leidžia.

Taip pat dažniau atsisakoma įprastų gedulingų pietų. Vietoje jų artimieji renkasi pabūti prie urnos ir vaišintis velionio mėgtais kokteiliais ar patiekalais, tarp jų – picomis arba šaltibarščiais. Toks formatas gali labiau atspindėti žmogaus asmenybę bei jo gyvenimo istoriją.

Humanistinis išlydėjimas padėjo priimti netektį

Viktorija Radžienė pasakojo, kad jos mama nebuvo itin religinga, todėl, pati puoselėdama humanistinę pasaulėžiūrą, ji pasirinko mamai humanistines lydėtuves. Iš pradžių tėvas ir brolis į šį sprendimą reagavo kiek skeptiškai.

V. Radžienė norėjo mamos gyvenimą įprasminti jai svarbiais simboliais – mėgstama muzika, citatomis, gėlėmis ir eilėraščiu, kurį mama niūniuodavo tarsi dainą: „Nemune ledai išplauks, Obelys pabals. – Parymok, manęs palauk Prie baltos obels…“ Šis fragmentas skambėjo išlydint mamą. Moteris teigė, kad dabar jį niūniuoja savo dukrelei, kuri su jos mama prasilenkė 13 dienų, ir tai tapo simboliu, kuriuo ji dalijasi su dukra.

Po ceremonijos V. Radžienės tėvas ir brolis pripažino neįsivaizdavę geresnio atsisveikinimo. Ji pati jautė, kad toks gedulo įprasminimas padėjo lengviau suvokti netektį, pradėti gedėti ir iš tiesų atsisveikinti.

Galima iš anksto nuspręsti, kaip būti palaidotam

Įstatymo 21 straipsnis numato kiekvieno žmogaus teisę iš anksto pareikšti valią dėl savo palaikų laidojimo ir paskirti asmenį, atsakingą už šios valios įgyvendinimą.

E. Patamsė prisiminė organizavusi jaunos vėžiu sirgusios moters lydėtuves. Moteris norėjo, kad jos išlydėjime būtų kuo daugiau šviesos ir jos pačios, todėl jai labiausiai tiko humanistinė ceremonija.

Prieš mirtį ji parašė laišką, kupiną atsiminimų ir jos požiūrio, o šis tekstas tapo ceremonijos ašimi. Pasak E. Patamsės, ceremonijos tekstas buvo svarbus ne tik atsisveikinimo akimirką, bet turėjo išliekamąją vertę ir mažam moters vaikui.

Su artimaisiais verta aptarti ne tik muziką, drabužius ar laidojimo vietą. Svarbūs gali būti ir sprendimai dėl organų donorystės ar pelenų išbarstymo.

Kalbėti apie mirtį neretai būna sudėtinga, ypač susidūrus su nepalankiomis ligos prognozėmis, kurias artimiesiems sunku priimti. Tokiais atvejais galima pasinaudoti paslauga, kai surenkami žmogaus pageidavimai ir vėliau jie perduodami šeimai. Tai gali sumažinti artimiesiems tenkančią naštą.

Kita vertus, šeimos nariai, apie artimojo norus sužinoję tik po jo mirties, kartais gali pasijusti atstumti ar nepriimti. Pageidavimas surengti pasaulietiškas laidotuves religingiems artimiesiems gali sukelti prieštaravimų.

U. Žukauskaitė-Zabukė ragino šia tema kalbėtis tada, kai mirtis atrodo tolima – žmogui esant sveikam, jaunam ir gyvybingam. Tuomet tai gali būti tiesiog teorinė pokalbio tema. Ji pastebėjo, kad ligos ar senatvės metu tokius klausimus aptarti darosi vis sunkiau, todėl nereikėtų laukti rytojaus – pokalbiui tinkamas laikas yra šiandien.

Galima suderinti pasaulietines ir religines apeigas

Laidotuvėse svarbiausia pagarba mirusiajam ir parama jo artimiesiems. Vienoje šeimoje ar giminėje gali būti skirtingų pasaulėžiūrų žmonių. Net ir tuomet, kai velionis buvo nereligingas, tarp artimųjų gali būti norinčių su juo atsisveikinti malda ar mišiomis.

Tokiose situacijose galima derinti pasaulietines laidotuves su religinėmis apeigomis – taip paisoma mirusiojo valios ir kartu suteikiama paguoda šeimai.

U. Žukauskaitė-Zabukė nurodė, kad nors humanistinės ceremonijos yra nereliginės, jose visuomet paliekama laiko apmąstymams ar tyliai maldai. Kai kurios šeimos renkasi kelias ceremonijas – tiek religinę, tiek humanistinę. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad visuomenėje vis dar pasitaiko spaudimo ir smerkiančių komentarų dėl pasirinkimo atsisveikinti be kunigo, nors tai yra teisėtas, normalus ir pagarbus sprendimas.

Atminimą gali pasakoti ir kapavietė

Atsisveikinimas nesibaigia ceremonijos žodžiais ar sauja žemių. Artimiesiems reikšminga ir tai, kaip velionio atminimas bus saugomas ateityje. Kapavietė, urna, antkapis, užrašai ar pasirinkti simboliai gali tapti asmenine istorija apie žmogų ir jo ryšį su šeima.

Iki šiol daug kapaviečių įrengiama su religiniais simboliais, tačiau požiūris kinta. Vis daugiau šeimų nori, kad kapavietė atskleistų velionio asmenybę, jo vertybes, gyvenimo būdą ir santykį su artimaisiais. Tai pastebi „Memorus.lt“ memorialinių atminimo erdvių dizainerė Eglė Balčiūnienė.

Ji prisiminė atvejį, kai projektuodama kapavietę klientei pasiūlė ant paminklo numatyti kryžių. Klientė nustebo ir paklausė, ar galima jo nedėti. Dizainerei tai parodė, kad žmonės kartais net nesusimąsto turintys teisę rinktis kitaip.

Pasak specialistės, kryžių gali pakeisti akmuo, medis, skulptūra, asmeninis simbolis ar nedidelė natūraliai apželdinta kapavietė. Jaunesni klientai ypač dažnai renkasi minimalistinius, šviesesnius ir natūralesnius sprendimus. Mažėja didelių monumentų bei gausaus dekoro poreikis, daugiau dėmesio skiriama medžiagų, formų ir augalų dermei, ilgaamžiškumui bei paprastesnei priežiūrai.

Daugiau nei dešimtmetį šioje srityje dirbanti E. Balčiūnienė teigė, kad anksčiau žmonės dažniausiai rinkdavosi iš jau pagamintų paminklų ar standartinių kapavietės įrengimo variantų. Dabar pokalbis dažniau pradedamas klausimais, koks buvo žmogus, ką jis mėgo, kokiomis vertybėmis vadovavosi ir kokią nuotaiką artimieji norėtų jausti atėję prie jo kapo.

Ji pabrėžė, kad svarbus ir specialisto profesionalumas – gebėjimas išgirsti ne tik tai, ką artimieji pasako tiesiai, bet ir suprasti neišsakytus jausmus, poreikius bei lūkesčius.

Asmeninės detalės pasakoja apie gyvenimą

Brangus karstas ar įspūdingas paminklas nėra būtini. Kartais daug daugiau emocinės reikšmės turi paprasta asmeninė detalė ar simbolis, kurio prasmę žino tik šeima. Tokie ženklai leidžia dar kartą prisiminti žmogų, kalbėti apie jį ir išreikšti meilę, ilgesį ar dėkingumą.

Anksčiau kapavietėse vyravo bendriniai tradiciniai motyvai – gėlės, augalai, gamtos ir paukščių fragmentai, tėviškės vaizdai bei krikščioniški simboliai. Šiandien juos vis dažniau papildo ar pakeičia baltiški ir tautiniai motyvai, inicialai, specialiai sukurti eilėraščiai, šeimai svarbūs posakiai bei citatos.

Atminimo ženklai tampa vis individualesni ir labiau susiję su velionio pasaulėžiūra, pomėgiais, vertybėmis bei gyvenimo istorija.

E. Balčiūnienė pasakojo, kad individualumui kartais pakanka vienos detalės: ant antkapio iškalto mirusios moters austos juostos rašto fragmento, muzikos mokytojos kapavietėje panaudotų natų ar velionės piešto piešinio. Kartais į kapavietę įkomponuojamas net akmuo, ant kurio mirusysis mėgdavo sėdėdamas gerti kavą. Tokie sprendimai ne tik individualizuoja atminimo vietą, bet ir leidžia papasakoti dalį žmogaus gyvenimo – ne vien pažymėti jo mirtį.

Individualumo poreikis matomas ir renkantis urnas. E. Balčiūnienė teigė, kad kuriant urnas galvojama ne tik apie estetiką, formą ar medžiagas, bet ir apie tai, kokio žmogaus asmenybę jos galėtų atspindėti.

Artimieji urną renkasi pagal jos kuriamą nuotaiką, charakterį ir sąsajas su velioniu. Kaip ir antkapis ar kitas atminimo ženklas, urna gali būti ne tik funkcionalus daiktas, bet ir prasminga žmogaus asmenybės išraiška.

Pasak E. Balčiūnienės, kapavietė yra daugiau nei vieta, kur palaidotas žmogus: tai fizinė erdvė, kurioje susitinka prisiminimai, jausmai ir santykis su mirusiuoju, o keli kvadratiniai metrai kartais gali sutalpinti itin daug gyvenimo istorijos.