Austėja Landsbergienė prabilo apie šeimą: kodėl sesers dukroms ji leidžia „viską

Knygos pristatyme dr. Austėjos Landsbergienės sesuo Medeina Andriulienė moderavo pokalbį, kuris iš edukologinės diskusijos virto atviru, jautriu ir humoro nestokojančiu šeimos pasakojimu. Seserys kalbėjosi apie vaikystę, mamą, motinystę ir tetos vaidmenį.

M. Andriulienė pokalbį pradėjo klausimu, kas sudėtingiau – auginti vaikus ar pasiekti karatė juodąjį diržą. A. Landsbergienė teigė, kad juodasis diržas pareikalavo daugiau pastangų. Jos teigimu, maži vaikai suteikia daug džiaugsmo, o galimybė kartu su jais atrasti pasaulį yra sąmoninga ir ilgalaikė investicija į ateitį. Tuo metu karatė ji apibūdino kaip asmeninį pasirinkimą kankintis dėl konkretaus tikslo.

Sesuo tapo pirmuoju „bandomuoju triušiu“

M. Andriulienė suskaičiavo, kad iš 40 knygoje aptariamų temų apie 35 pirmiausia buvo išbandytos su ja. Ji juokavo buvusi pirmuoju Austėjos „bandomuoju triušiu“ ir, tikėtina, vieninteliu žmogumi, galinčiu seseriai užduoti bet kokį klausimą bei vis tiek būti pakviestam prie Kūčių stalo.

Seserys neslėpė skirtingai vertinančios vaikų amžiaus tarpsnius. Medeinai artimiausia atrodo paauglystė, o Austėjai paaugliai kelia didelį siaubą. A. Landsbergienė pabrėžė, kad jai pats gražiausias, svarbiausias ir įdomiausias žmogaus gyvenimo laikotarpis yra amžius nuo nulio iki 10 metų. Rašydama apie jį ji jautė ilgesį ir nostalgiją.

Mamos įtaka ir svarbiausias ingredientas

Kalbėdama apie šeimos istoriją, M. Andriulienė prisiminė, kaip jų šeima skyrėsi nuo pusbrolių šeimos. Anot jos, pusbrolių tėvai buvo gerokai griežtesni, vaikams suteikta mažiau galimybių, o ugdymui buvo skiriama mažiau dėmesio. Tuo metu jų mama buvo itin atsidavusi edukacijai ir švietimui.

Sesuo A. Landsbergienės klausė, koks yra svarbiausias veiksnys, padedantis užauginti sėkmingus ir laimingus žmones, nors šeimų auklėjimo modeliai gali būti labai skirtingi.

A. Landsbergienės manymu, vienu žodžiu šį pagrindą galima įvardyti kaip meilę. Vaikui būtina jaustis mylimam net ir tada, kai jis nėra tobulas, nes be bent vieno ar dviejų tokių žmonių žmogui sunku patirti pilnatvę ir saugumą.

Ji taip pat pabrėžė nenorinti tiesiog užauginti „laimingų“ vaikų. Edukologė siekia, kad vaikai įgytų gebėjimų patys kurti savo laimę – būtų atsakingi, turėtų pomėgių, mokėtų spręsti problemas ir pasimokyti iš klaidų. Pasak jos, tėvai vaikams turi duoti įrankius, o savo laimę jie susikuria patys.

Kodėl teta gali lepinti be apribojimų

Kalbant apie senelių ir kitų artimųjų vaidmenį auklėjant vaikus, A. Landsbergienė pasidalijo požiūriu į santykį su M. Andriulienės dukromis. Jos nuomone, vaikų auklėjimas, disciplinavimas ir vertybių diegimas yra tėvų pareiga, o tetos gali leisti sau tiesiog suteikti vaikams džiaugsmo.

A. Landsbergienė pasakojo, kad su mergaitėmis eina ledų, picos, į parduotuvę ir leidžia joms išsirinkti tai, ko jos nori. Kai dukterėčios klausia, ar reikia atsiklausti mamos, ji atsako, kad nereikia. Kadangi su mergaitėmis ji susitinka palyginti retai, jai svarbu sukurti joms ypatingą džiaugsmingą dieną.

Po vienos tokios išvykos viena mergaitė A. Landsbergienei pasakė, kad tai buvo geriausia jos gyvenimo diena. Edukologė teigė, kad kol Medeina rūpinasi auklėjimu, vaikams taip pat reikia patirti atokvėpio dienų su tetomis ar seneliais ir žinoti, jog šalia yra žmonių, su kuriais galima išgyventi absoliutų džiaugsmą.

Didžiausias iššūkis – kaltės jausmas

A. Landsbergienė atviravo, kad auginant vaikus jai sunkiausias buvo nuolatinis kaltės jausmas. Anot jos, tėvai dažnai permąsto savo sprendimus ir svarsto, ką galėjo padaryti kitaip. Ji pabrėžė, kad šis iššūkis iš esmės susijęs ne su vaikais, o su pačiu suaugusiuoju, todėl dirbti reikia su savimi.

Ji taip pat pažymėjo, kad net ir protingiems tėvams reikia aiškių pedagoginių gairių. Prisimindama pirmųjų vaikų gimimą, A. Landsbergienė pasakojo, jog jos vyras nuolat klausdavo, ką vaikas jau gali mokėti ar padaryti, ir prašydavo tai tiesiog pasakyti, nes nenorėjo gilintis į sritį, kuri nėra jo stiprybė.

Iš pradžių ji stebėjosi, kaip jis gali to nežinoti, tačiau vyras priminė, kad ji taip pat neišmano politikos teorijų. Tuomet A. Landsbergienė suprato, kad tokios žinios yra specifinės pedagogams ir psichologams, o daugeliui žmonių labiausiai reikia konkretaus bei aiškaus paaiškinimo.