Dalia Ibelhauptaitė atsivėrė: kodėl save vadina bloga žmona ir dukra

Į Lietuvą sugrįžusi legendinė teatro bei operos režisierė ir prodiuserė Dalia Ibelhauptaitė pasitinka „Bohemiečių“ 20 metų sukaktį. Iki sekmadienio Vilniaus Rotušės aikštėje miestiečiai ir sostinės svečiai dideliame ekrane galės pamatyti geriausius archyvinius spektaklius, o su opera „Bohema“ bus atsisveikinta gruodžio 22 dieną Nacionaliniame operos ir baleto teatre.
Režisierės vertinimu, per du dešimtmečius „Bohemiečiai“ nuveikė gerokai daugiau, nei buvo planuota – net penkis kartus daugiau, nei tikėtasi.
Pasak D. Ibelhauptaitės, operos teatras tapo gyvas, o kartu buvo kuriama operos solistų aktorinė mokykla. Ji padėjo komandai gilintis į vaidmenis ir skatino jaunus kūrėjus kelti sau aukštesnius reikalavimus.
„Kamantinėjimų“ vedėjui A. Kamantauskui pasiteiravus, ką ji patartų 25-erių metų režisieriui, aktoriui ar dainininkui, svajojančiam apie pasaulinę karjerą, režisierė pabrėžė darbo svarbą. Jos manymu, pirmiausia reikia daug ir atkakliai dirbti, o siekti derėtų ne vien pasaulinio pripažinimo, bet ir tapti geriausiu savo srityje.
Šeima tapusi trupė ir skaudus asmeninis prisipažinimas
Renginių kūrėjui ir „Rekūros“ vadovui Aurimui Kamantauskui paklausus apie kūrybinės sėkmės priežastis, D. Ibelhauptaitė sakė į suburtus „Bohemiečius“ visuomet žvelgusi ne kaip į kolegas, o kaip į šeimą.
Režisierė įsitikinusi, kad ši trupė pakeitė operos raidą Lietuvoje. Jos požiūriu, teatras turi būti kuriamas ir auginamas kaip šeima.
Kūrėja prisiminė jaunystėje nė negalvojusi, kad jai bus suteikta galimybė suburti savo trupę ir kurti savą teatrą. Ji režisiere tapo laikotarpiu, kai moterų režisierių buvo itin mažai ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje.
„Kamantinėjimų“ tinklalaidėje D. Ibelhauptaitė taip pat pasakoja pasinaudojusi jai tekusiomis galimybėmis, tačiau vieną jų iki šiol esanti atidėjusi. Apie ją kūrėja žada papasakoti žiūrovams.
Paklausta, kurį sprendimą šiandien priimtų kitaip, režisierė pripažino, kad daugiau dėmesio ir laiko skirtų mylimiems žmonėms.
Daugybę metų jos gyvenime svarbiausias buvo darbas, todėl ji save laiko buvusia bloga drauge, dukra ir žmona. Kūrėja nesuteikė pakankamai laiko žmonėms, kurie ją mylėjo ir kuriuos ji pati mylėjo.
D. Ibelhauptaitė pridūrė, kad dirbant tokį darbą ne visada tenka jausti vien pripažinimą. Anot jos, žmogus fiziškai gali būti vienas tarsi vilkas, nors kiekvieną sekundę jį supa šimtas žmonių. Ji pabrėžė, kad sėkmės atveju laurus prisiima visi, tačiau už nesėkmę atsakyti lieka vienam.
Ambicija pakeisti operos auditoriją
Keisdama lietuviškos operos veidą D. Ibelhauptaitė turėjo didelių ambicijų. Prieš 26 metus kartu su Gintaru Rinkevičiumi ir Juozu Statkevičiumi kurdama „Kaukių balių“, ji siekė į operą pritraukti tuos, kurie niekada anksčiau jos nelankė.
Taip pat buvo norima sudominti žmones, kurie anksčiau į operą buvo atėję su mokyklos ar darbovietės kolektyvu, tačiau ši patirtis jiems nepatiko. Režisierė tai sieja su vidine energija.
Jos teigimu, gyvenime gausu istorijų, todėl nereikėtų bijoti rizikos net tuomet, kai sprendimas iš šalies atrodo visiška beprotystė.
Kūrėja prisiminė ne vien drąsius meninius pasirinkimus. Tikėdama savo idėjomis, ji pati rūpindavosi, kad spektakliams netrūktų finansavimo. Būdavo, kad susitikimuose su verslininkais ji juokaudavo neišeisianti tol, kol šie neskirs paramos pastatymui.
Tuo metu kultūros rėmimas Lietuvoje nebuvo populiarus, o informacija apie renginius laikraščiuose tilpdavo į vieną skiltį kartu su visais kitais kultūros anonsais ir nebuvo pateikiama patrauklia forma.
Prieš daugiau nei du dešimtmečius kūrybinis kelias D. Ibelhauptaitę nuvedė į Niujorką. Ten ji repetavo „Šveiką“, o repeticijų salės langai žvelgė į Times Square. Režisierė prisimena negalėjusi patikėti, kad mergaitė iš Žirmūnų dabar repetuoja tokioje vietoje ir pro langą mato Times Square.
Būtent Niujorke ji išmoko išskirtinai rūpintis ne tik stipriu spektaklių turiniu, bet ir jų žinomumu.
Apie patirtą nesėkmę, kiną kaip investiciją bei kūrybą kartu su vyru – talentingu britų režisieriumi ir aktoriumi Dexteriu Fletcheriu – D. Ibelhauptaitė pasakoja naujausioje Aurimo Kamantausko tinklalaidės „Kamantinėjimai“ laidoje.




