Dvi žmogžudystės Kaune: kriminologas paaiškino, kodėl po pirmojo smurto galėjo sekti antrasis

Beno Mikutavičiaus byloje prasidėjo naujas etapas – ikiteisminis tyrimas dėl dviejų moterų nužudymo Kaune baigtas, o baudžiamoji byla jau perduota teismui. Specialistai vertina, ką apie galimą nusikaltimų planavimą atskleidžia įtariamojo elgesys po įvykių, kodėl po vieno sunkaus smurto nusikaltimo gali būti įvykdytas kitas ir kodėl slapstymosi bandymai nebūtinai būna gerai apgalvoti.

2025 metų gruodį dvi jaunas moteris Kaune nužudžiusiam Benui Mikutavičiui gresia įkalinimas iki gyvos galvos. Nusikaltimai įvykdyti 2025 m. gruodžio 4 d., o šių metų spalį byla pasiekė Kauno apygardos teismą.

Kriminologas Gintautas Sakalauskas pažymėjo, kad vien aplinkybė, jog asmuo turėjo peilį, savaime neleidžia patikimai spręsti apie išankstinį žmogžudystės planavimą. Anot jo, toks daiktas galėjo būti pirktas ir kitais tikslais, todėl iš šio vienintelio fakto tvirtų išvadų daryti negalima.

Ekspertas taip pat pabrėžė, kad priežastys, dėl kurių žmogus po sunkaus smurto prieš vieną auką gali netrukus smurtauti dar kartą, kiekvienu atveju yra individualios. Vis dėlto jis nurodė, kad nužudyti žmogų nėra paprasta, tačiau kai kurie žmonės, jau peržengę šią ribą, gali lengviau ją peržengti pakartotinai.

Stiprios emocijos gali paskatinti smurtą

Pasak G. Sakalausko, pakartotinį smurtą gali lemti itin stiprios emocijos – pyktis, neviltis ar desperacija. Žmogus gali suvokti jau padaręs nusikaltimą ir jausti, kad riba jau peržengta, tačiau negalima teigti, kad toks scenarijus būdingas visiems atvejams.

Kriminologas atkreipė dėmesį, kad persirengimas, daiktų išmetimas ar kiti bandymai paslėpti pėdsakus gali rodyti siekį išvengti atsakomybės. Tačiau tai dar nereiškia, kad asmuo geba metodiškai ir ilgą laiką planuoti savo veiksmus.

Jo vertinimu, tokie veiksmai dažnai gali būti primityvūs mėginimai pasislėpti nuo teisėsaugos, o ne kruopščiai suplanuoto pabėgimo dalis. Sunkius nusikaltimus tiriantys pareigūnai tikrina aplinką, apklausia žmones, renka įrodymus ir ieško įtariamojo, todėl tikėtis išvengti atsakomybės vien persirengus ar atsikračius telefono dažnai būtų naivu.

Anot G. Sakalausko, po nusikaltimo žmogų gali ištikti šokas, todėl jis kartais ima veikti impulsyviai ir neapgalvotai mėgina slėpti įkalčius. Kriminologas nurodė, kad ir kūno deginimas, perkėlimas, užkasimas ar įvyniojimas iš šalies neretai atrodo kaip neapgalvoti bei primityvūs veiksmai.

Neįvertinamos teisėsaugos galimybės

G. Sakalausko teigimu, nusikaltimus padarę asmenys neretai neįvertina, kiek daug resursų policija skiria sunkių nusikaltimų tyrimams. Pareigūnai tikrina skirtingas versijas, renka duomenis ir dažnai palyginti greitai nustato svarbias aplinkybes, todėl slapstytis tokiais būdais paprastai yra sudėtinga.

Kriminologas pabrėžė, kad iš vieno konkretaus nusikaltimo negalima formuluoti universalių išvadų. Tačiau šis atvejis, jo manymu, rodo, kad konfliktas buvo sprendžiamas neadekvačiai – naudojant smurtą.

Nors itin žiaurūs ir plačiai nuskambantys nusikaltimai nėra kasdieniai, G. Sakalauskas ragino neatmesti ankstyvų smurto ženklų ir grėsmingo elgesio. Jis pažymėjo, kad dauguma konfliktų neperauga į mirtiną smurtą, tačiau tai nereiškia, kad ankstesnius smurto požymius galima ignoruoti.

Atlikta psichiatrinė ekspertizė

B. Mikutavičiui pernai gruodį buvo paskirta psichiatrinė ekspertizė. Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokuroras Darius Jakutis nurodė, kad kaltinamojo akto perdavimas reiškia, jog klausimas dėl kaltinamojo psichikos būklės jau išspręstas, o poreikio taikyti medicinines priemones nenustatyta.

Kauno apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras Rimas Bradūnas teigė, kad tyrimas užtruko dėl jo specifikos: buvo atlikta daug procesinių veiksmų, ekspertizių ir objektų tyrimų. Jo vertinimu, tyrimo uždaviniai išspręsti tinkamai, o byla perduota pirmosios instancijos teismui – Kauno apygardos teismui.

Vienas nužudymas kvalifikuotas pagal Baudžiamojo kodekso 129 straipsnio 1 dalį – kaip nužudymas. Antrasis kvalifikuotas pagal 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą – kaip nužudymas kankinant ar kitaip itin žiauriai.

D. Jakutis aiškino, kad pagal teismo medicinos ekspertizėje nustatytą sužalojimų padarymo mechanizmą aukai galėjo būti sukeltos didelės kančios. Dėl šios priežasties nusikaltimas ir kvalifikuotas kaip itin žiaurus nužudymas.

Vienas konfliktas tęsėsi kurį laiką

Prokurorų duomenimis, vienas iš nužudymų pripažintas itin žiauriu, nes buvo sukeltos didelės kančios. Nurodoma, kad šiuo atveju sužalojimų buvo mažiau, tačiau jie buvo sunkesni.

Antrosios aukos kūne aptikta daugiau sužalojimų. Teisėsauga mano, kad mergina galėjo gintis, o prokurorai nurodė, jog jai galėjo būti suduota 20–30 dūrių.

Vieną iš nusikaltimų prokurorai apibūdino kaip kurį laiką brendusį, tačiau spontanišką. Konfliktas tarp B. Mikutavičiaus ir vienos aukų – jo pusseserės – tęsėsi kurį laiką, o jam toliau vystantis buvo įvykdyta žmogžudystė.

Kitas nužudymas, D. Jakučio teigimu, panašu, buvo labiau spontaniškas. Prokuroras plačiau nekomentavo kaltinamojo pozicijos ir parodymų, tačiau nurodė, kad ši pozicija nėra visiškai išsami.

Antroji mergina B. Mikutavičiui buvo visiškai nepažįstama. Ji dirbo nekilnojamojo turto brokere ir turėjo aprodyti butą, kurio nuoma buvo susidomėjęs B. Mikutavičius. Byloje esantys duomenys rodo, kad iki klausimo dėl buto nuomos jie nebuvo nei bendravę, nei susitikę.

Prokurorų teigimu, B. Mikutavičius kaltę pripažino tik iš dalies. Galimą vieno nužudymo planavimą, anot teisėsaugos, rodo ir mokėjimų išrašai: jis nusipirko peilį bei maisto, kad galėtų išgyventi slapstydamasis.

Slėpėsi Kleboniškio miške

Po nusikaltimų B. Mikutavičius slėpėsi Kleboniškio miške, kur kitą dieną jį sulaikė pilietiški gyventojai. Telefoną jis buvo išmetęs į konteinerį.

Teisėsauga nurodė, kad jis planavo naktį praleisti lauke. Po nužudymų B. Mikutavičius dar buvo grįžęs į namus, persirengė, pasiėmė kuprinę su daiktais ir maistu.

Teisėsaugos atstovai taip pat pranešė, kad jis savo kaltę pripažino iš dalies, tačiau plačiau neaiškino, ką tai reiškia. Įvertinus abu nusikaltimus ir jų aplinkybes, B. Mikutavičiui siūloma skirti bausmę iki gyvos galvos.

Iki nužudymų jis pagal susitarimą slaugė negirdintį ir nekalbantį žmogų. Teisėsaugai buvo kilę įtarimų, kad B. Mikutavičius gali kėsintis nužudyti ir šį asmenį arba slėptis jo namuose.

Pirmoji auka buvo pusseserė

Gruodžio 4 d. 13.02 val. policija gavo pranešimą, kad Kaune, Vinco Krėvės pr. 78, rastas 22 metų moters kūnas su perpjauta gerkle.

Turimais duomenimis, žuvusioji buvo B. Mikutavičiaus pusseserė. Abu jie kilę iš to paties Žygaičių miestelio.

Policija nepatvirtino motyvų, dėl kurių vyras galėjo ją nužudyti. Vis dėlto TV3 Žinių duomenimis, jis galėjo keršyti pusseserei.

Pirminė informacija skelbė, kad jie kurį laiką kartu nuomojosi būstą Krėvės prospekte, tačiau dėl nežinomų priežasčių B. Mikutavičiui teko išsikraustyti. Gruodžio 4 d. jis turėjo atvykti pasiimti daiktų. Viena iš versijų – kad jis nusprendė keršyti pusseserei, priėmusiai jį gyventi.

Policija buvo nurodžiusi, kad B. Mikutavičius gaudavo mažas pajamas, todėl lieka neaišku, iš kokių lėšų jis būtų vienas nuomojęsis butą.

Antroji auka – butą rodžiusi brokerė

Po nusikaltimo bute Vinco Krėvės prospekte B. Mikutavičius nuvyko į netoliese esantį butą Pramonės pr. 30. Jis buvo sutaręs atvykti apžiūrėti nuomojamo būsto, o jį ten turėjo pasitikti iš Alytaus kilusi 24 metų nekilnojamojo turto brokerė.

B. Mikutavičius panašiu būdu, kaip ir savo pusseserę, nužudė ir šią nepažįstamą moterį. Neoficialiais tv3.lt duomenimis, palikęs kūną bute jis užrakino duris ir išėjo.

Merginos artimiesiems pusę dienos nepavyko su ja susisiekti, todėl jie kreipėsi į tarnybas. Ugniagesiams išlaužus buto duris, policija 19.46 val. gavo pranešimą, kad viduje kraujo klane guli merginos kūnas.

Abiejų moterų kūnuose rasta pjautinių ir durtinių žaizdų. R. Bradūnas tuomet nurodė, kad sužalojimai buvo pjautinio ir durtinio pobūdžio.

Kodėl B. Mikutavičius nužudė ir nepažįstamą merginą, nėra aišku.