Gargždų gimnazijos direktorės žinutė tėvams ir mokiniams: savarankiškumas prasideda nuo pasekmių

2024 metais Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos vadove tapusi Rasa Mašurinienė nusprendė neskubėti keisti jau stiprios mokyklos. Jos teigimu, pirmiausia būtina įsigilinti į organizaciją, suprasti jos veikimą ir tik tada spręsti, kas iš tiesų turėtų keistis.

Direktorės vertinimu, tokio nuoseklumo šiandien reikėtų ir visai Lietuvos švietimo sistemai. Ji pasigenda mažesnio reformų skaičiaus, didesnio pasitikėjimo mokyklomis bei laiko įvertinti jau priimtų sprendimų poveikį.

Į Gargždus R. Mašurinienė atvyko turėdama didelę vadovavimo patirtį. Penkiolika metų ji dirbo direktoriaus pavaduotoja ugdymui, o dar aštuonerius metus vadovavo Klaipėdos „Varpo“ gimnazijai.

Anot jos, naujoje darbovietėje ji jautėsi jau kitaip nei anksčiau: turėjo daugiau patirties, mažiau poreikio ką nors įrodinėti ir aiškiai suprato, kad vadovas neprivalo visko daryti pats. Svarbiausia – sukurti tokią organizaciją, kurioje žmonės supranta bendrą kryptį, prisiima atsakomybę ir mato savo darbo prasmę.

Todėl pradėjusi vadovauti „Vaivorykštės“ gimnazijai ji stebėjo mokyklos gyvenimą, bendravo su mokytojais, mokiniais ir tėvais, konsultavosi su vadybine komanda bei analizavo turimus duomenis.

R. Mašurinienė mano, kad didelė naujo vadovo klaida būtų ateiti į organizaciją iš anksto pasiruošus sprendimus klausimams, kurių dar neteko išgirsti. Jos teigimu, būtina atskirti tikrąsias augimą stabdančias problemas nuo dalykų, kurie vadovui tiesiog neįprasti. Keisti verta tuomet, kai esama padėtis nebepadeda mokiniui augti, trukdo darbuotojams arba neduoda rezultatų, o tai, kuo bendruomenė pagrįstai didžiuojasi ir kas veikia, reikia stiprinti.

Sprendimus turi lemti ne vien skaičiai

Gimnazijoje pokyčių poreikis vertinamas remiantis individualia mokinių pažanga, Pagrindinio ugdymo pasiekimų patikrinimų ir valstybinių brandos egzaminų rezultatais, lankomumu, skirtingų klasių pasiekimų skirtumais, pamokų stebėsena bei mokinių ir tėvų atsiliepimais.

Pasak direktorės, 2026 metais visų gimnazijos valstybinių brandos egzaminų rezultatų vidurkiai viršijo Lietuvos vidurkį. Vis dėlto ji pabrėžia, kad vien rezultatų fiksuoti nepakanka.

Duomenys, jos manymu, turi padėti apsispręsti, ką keisti jau kitą dieną. Jei surinkta informacija nepaskatina jokių veiksmų, jos rinkimas netenka prasmės. Pastebėjus ryškesnius rezultatų skirtumus ar konkrečios klasės sunkumus, gimnazijoje nelaukiama mokslo metų pabaigos – aiškinamasi priežastys, stebimos pamokos, kalbamasi su mokytojais ir mokiniais, ieškoma sprendimų.

Ši analizė padėjo labiau sustiprinti individualios mokinių pažangos stebėseną bei daugiau dėmesio skirti gabių mokinių atpažinimui. R. Mašurinienės teigimu, mokykla privalo laiku pastebėti tiek vaiką, kuriam reikalinga pagalba, tiek tą, kuris pajėgus pasiekti daugiau. Vienu iš naujų ugdymo sprendimų tapo universitetinė STEAM klasė.

STEAM turi būti ne tik strategijos žodis

„Vaivorykštės“ gimnazija bendradarbiauja su universitetais, rengia mokinių veiklas aukštosiose mokyklose, tiriamuosius darbus ir konsultacijas su dėstytojais, taip pat dalyvauja „Ateities inžinerijos“ veiklose.

Direktorė siekė, kad STEAM mokykloje nebūtų vien formali sąvoka strateginiame plane ar kelios pavienės veiklos per metus. Jos tikslas – kad mokiniai praktiškai patirtų tyrinėjimą, kūrybą, problemų sprendimą ir darbą laboratorijoje, taip pat suprastų, kur gali pritaikyti mokykloje įgytas žinias.

Pasak R. Mašurinienės, ugdymas turi pereiti nuo klausimo, ar mokinys išmoko temą, prie klausimo, ką jis gali nuveikti turėdamas šias žinias. Ji įsitikinusi, kad vien kontroliniams darbams ruošianti mokykla vaiką rengia vakarykščiam pasauliui.

Tačiau naujos programos ir galimybės mokiniams, anot vadovės, yra tik dalis ugdymo kokybės. Ne mažiau lemia mokyklos žmonių darbas ir jų požiūris į atsakomybę už rezultatus.

Pasitikėjimas mokytoju nereiškia atsakomybės nebuvimo

R. Mašurinienė gimnazijos mokytojams siekia suteikti profesinę laisvę. Ji teigia, kad vadovo pareiga nėra nurodyti, kaip turi atrodyti kiekviena pamokos minutė, tačiau tokia laisvė turi būti susijusi su atsakomybe už pasiektą rezultatą.

Direktorės teigimu, rezultatas negali būti paliktas vien mokytojui. Pedagogas gali sudaryti sąlygas mokytis, paaiškinti, motyvuoti, padėti ir parodyti kryptį, tačiau mokinys taip pat turi suvokti, kad jo pastangos ir pasirinkimai tiesiogiai veikia pasiekimus. Rezultatą, anot jos, kuria mokytojo profesionalumas, mokinio pastangos, šeimos palaikymas ir visos organizacijos susitarimas dėl svarbiausių dalykų.

Aiškios atsakomybės ribos reikalingos ir bendraujant su tėvais. Nors jų partnerystė mokyklai svarbi, profesiniai pedagogų sprendimai turi išlikti mokytojo ir mokyklos atsakomybės srityje.

R. Mašurinienė atkreipia dėmesį, kad kartais siekiama mokinį apsaugoti nuo atsakomybės už jo sprendimus, neatliktus darbus, elgesį ar rezultatą, perkeliant ją mokytojui arba mokyklai. Tačiau, jos įsitikinimu, norint užauginti savarankišką žmogų, jam būtina leisti patirti savo pasirinkimų padarinius.

Vis dėlto reiklumas nereiškia abejingumo mokinio savijautai. Gimnazijoje tariamasi dėl mokymosi krūvių, atsiskaitymų planavimo ir pagalbos prieinamumo.

Direktorė pabrėžia, kad aukšti lūkesčiai vaikui savaime nėra blogi, tačiau rezultatai neturėtų būti siekiami emocinės sveikatos sąskaita. Mokykloje ne visuomet turi būti lengva, tačiau joje privalo būti saugu ir gera. Kartais mokiniui reikia sunkiai dirbti, klysti, bandyti ir mėginti dar kartą, o stipri mokykla turi suderinti aukštus lūkesčius su žmogiškumu, atsakomybę – su pasitikėjimu.

Augančiai gimnazijai trūksta erdvės

R. Mašurinienės vertinimu, dalį iššūkių mokyklos gali išspręsti pačios: gerinti pamokų kokybę, susitarti dėl bendrų taisyklių, analizuoti duomenis ir ieškoti partnerių. Tačiau tam tikroms kliūtims būtini sprendimai už mokyklos ribų.

Viena jų – didėjantis mokinių skaičius „Vaivorykštės“ gimnazijoje. Dėl to trūksta patalpų, o STEAM ir kitų ugdymo veiklų plėtrai reikalingos lankstesnės, tam pritaikytos erdvės. Nors dalis mokyklos aplinkos per pastaruosius metus buvo atnaujinta, direktorė pažymi, kad vadovas vienas negali pastatyti naujų kabinetų ar modernizuoti infrastruktūros, jei nėra finansinių galimybių.

Ji taip pat įvardija mokytojų trūkumą, didelius jų darbo krūvius ir nuolat besikeičiantį teisinį reguliavimą.

Didžiausia dabartinės sistemos problema R. Mašurinienei yra jos nepastovumas. Ji norėtų didesnio pasitikėjimo mokykla ir vadovu, mažiau smulkmeniško reguliavimo bei aiškesnės atsakomybės už rezultatą. Direktorės manymu, siekiant būti geriausiais Europoje, švietimą reikia ne nuolat reformuoti, o nuosekliai auginti, turint ilgalaikę kryptį, kuri nebūtų apribota dvejų metų laikotarpiu ar kitais rinkimais.

Jos nuomone, svarbu stiprinti mokytojo profesiją ir suteikti daugiau erdvės mokyklų vadovams. Ji pabrėžia, kad net ir sukūrus puikias programas, platformas bei strategijas, į klasę galiausiai ateina mokytojas. Lietuva, anot jos, jau turi puikių pedagogų, stiprių mokyklų, gabių ir smalsių vaikų bei stiprių universitetų, todėl dabar labiausiai reikia nuoseklumo ir pasitikėjimo tais, kurie kasdien dirba su vaikais.

Vadovams svarbu kalbėtis ir apie nesėkmes

Norą mokytis iš kitų mokyklų vadovų ir atvirai aptarti ne tik sėkmingus sprendimus R. Mašurinienė nurodo kaip vieną priežasčių prisijungti prie organizacijų „Švietimas #1“ ir „Lietuvos Junior Achievement“ inicijuoto Švietimo vadovų klubo.

Jos teigimu, vadovo darbas kartais būna sunkus ir vienišas, nes tam tikrų sprendimų atsakomybės kitam žmogui perduoti neįmanoma. Todėl jai svarbi bendruomenė, kurioje būtų galima aptarti ne vien sėkmės istorijas, bet ir tai, kas daryta nesėkmės atveju, kaip priimti nepopuliarūs sprendimai ir kaip su bendruomene kalbamasi per krizę. Stiprus vadovas, jos vertinimu, nėra tas, kuris žino visus atsakymus, o tas, kuris nenustoja kelti klausimų.

Žmonėms, svarstantiems apie darbą švietime ar mokyklos vadovo kelią, direktorė siūlo pirmiausia sąžiningai įvertinti, ar jiems iš tiesų rūpi žmonės ir jų ateitis. Ji pažymi, kad darbas mokykloje retai yra patogus ir nuspėjamas, tačiau jo prasmė greitai tampa akivaizdi.

Pasak R. Mašurinienės, vienomis dienomis tenka kurti naujus projektus, kitomis – vienu metu spręsti mokinio problemą, kalbėtis su piktais tėvais, ieškoti mokytojo ir priimti nepopuliarų sprendimą. Tai nėra lengvas darbas, tačiau jis suteikia galimybę savo veiklos prasmę matyti žmonėse. Jai vadovavimas nėra siekis palikti po savęs savo vardą – svarbiausia, kad liktų stipresnė mokykla.